Povilas ir Silvija Butkevičiai savo namuose įsteigė privatų darželį: vietoje vaikų rūpinasi šunimis

Apie pusmetį kauniečiai varstė įvairių įstaigų duris, kad susitvarkytų reikiamus dokumentus privačiam vaikų darželiui įsteigti, tačiau sykį pasaugojęs du draugės šunis, Povilas sumanė, jog gali užsiimti ne vaikų, bet šunų priežiūra. „Pamačiau, kad man patinka, puikiai sekasi, be to, namuose buvo tinkamos sąlygos. Tai supratęs, skelbimų portale paskelbiau teikiantis šunų priežiūros paslaugas ir pamažu viskas išsirutuliojo iki Šunų darželio“, – pradeda pasakojimą pašnekovas.

Dirba dviese

Vienu metu Šunų darželyje būna 5–12 keturkojų. Pasak P. Butkevičiaus, tai optimalus šunų skaičius, kad jais būtų kokybiškai pasirūpinta „Tiesa, daug kas priklauso ir nuo šunų charakterio. Tarkim, du maži jorkšyrai nėra tas pats, kas du stafordšyro terjerai ar pan. Šunimis rūpinamės tik mudu su žmona. Augintinius pas mus galima palikti nuo kelių valandų iki kelių mėnesių ir net ilgiau. Pasitaikė, kad kelis kartus šunys pas mus išbuvo net po pusmetį, – pasakoja Povilas. – Daugiausia keturkojų pas mus suplūsta vasarą, taip pat šventiniu laikotarpiu, tuomet reikia susiimti, ypač dabar, kai susilaukėme dukrytės, o pakeliui antras vaikelis.“

Jokių voljerų

Į Šunų darželį priimami tik paskiepyti, pernešamomis ligomis nesergantys ir švarūs augintiniai. Be sveikatos būklės, ne mažiau svarbus ir gyvūno charakteris. „Šunys pas mus būna grupėmis po 3–4, todėl svarbu, kad galėtų sugyventi su kitais. Agresyvus šuo kelia pavojų ir sau, ir kitiems, ir žmonėms, todėl pirmiausias klausimas, norint pasilikti darželyje: „Kaip sutaria su kitais šunimis?“ Paprastai šeimininkai tai žino, nes vaikšto parkuose ir kitose vietose, kur jų keturkojis sutinka kitą šunį, gali matyti saviškio reakciją. Žinoma, pasitaiko ir siurprizų – šeimininkų pasakojimai apie nuostabų ir draugišką šunį prasilenkia su realybe...Tuomet patiną apgyvendiname su patele, nes paprastai šunys agresiją jaučia tos pačios lyties atstovams, arba atskiriame nuo šunų ir jis būna tik su žmogumi, – atskleidžia vyras. – Šunų darželyje nėra voljerų, su visais keturkojais gyvename namuose. Šunys visur, išskyrus virtuvę ir miegamąjį. Su saugomais gyvūnais praleidžiame kone visą parą. Tiesa, mums su Silvija galvoti, kuo užimti savo svečius, nereikia. Šunys patys randa, kuo užsiimti, nes būna grupelėmis: dūksta, laksto, kieme kasa duobes, žaidžia su žaislais ir pan. Paprastai per dieną taip nuvargsta, kad visą naktį puikiai išmiega. Šeimininkai pasakoja, kad po darželio į namus grįžę šunys dar porą dienų ilsisi.“

Dienotvarkė

Ryte šunys išleidžiami į lauką palakstyti, sutvarkomi namai, jei kuris netyčia per naktį padarė balutę. Tuomet pasitinkami naujai atvykę keturkojai. Šunys pusryčiauja ir tada užsiima kokia ramesne veikla. P. Butkevičius atkreipia dėmesį, kad tuoj paėdus šunims negalima labai stipriai dūkti, nes gali apsiversti skrandis. „Vėliau visi einame į lauką žaisti. Šunims pas mus pilna veiklos, nes didelė teritorija, nebetonuota – visur žolė, medžiai. Išsidūkę šunys sukrenta pietų miego, po jo vėl keliauja į lauką, 17–18 val. vakarieniaujama, tada visi užsiima, kas kuo nori, o apie 22 val. išvedame į lauką prieš naktį.

Dieną dar vyksta ir bendravimas su paliktų keturkojų šeimininkais: labiausiai mėgstami video su pasakojimais, kaip jiems sekasi.

Galima pamanyti, kad tiek šunų kieme ar namuose kelia didelį triukšmą, tačiau iš kaimynų jokių priekaištų nesame sulaukę. Mūsų svečiai dažniausiai būna ramūs, nes stengiamės patenkinti jų poreikius. Gyvenant vienuose namuose kitaip ir neišeina. Tiesą sakant, pats dažniau girdžiu aplinkinių namų gyventojų keturkojus lojant.“

Vertina mišrūnus

Du mišrūnus su žmona auginantis Povilas neslepia tokiems keturkojams simpatijų. „Jie neišlepinti, savo vietoje, už viską dėkingi. Tiesa, jei būna paimti iš prieglaudos, dažnai dėl liūdnos savo istorijos bijo būti palikti. Šeimininkų išvažiavimas ir kitų šunų draugija jiems primena prieglaudą, nors pas mus nėra gardų. Šiems šunims reikia ilgesnio adaptacinio laikotarpio, kuris kitiems tunka porą dienų. Tomis dienomis šunys gali neėsti iš streso. Tačiau vėliau išalksta ir suėda bent pusę įprastos porcijos. Jei matome, kad apetitas neatsiranda, sugalvojame visokių gudrybių: šeriame iš delno po vieną sauso pašaro gabaliuką, paskaniname aliejumi, kartais įprastą pašarą keičiame konservais ar kitais skanėstais, – kalba pašnekovas. – Dar nebuvo, kad dėl neėdimo ar kitos priežasties tektų skambinti savininkams ir prašyti pasiimti šunį nepasibaigus viešnagės laikui. O ir skambinti nelabai būtų kam, nes dažniausiai šeimininkai mums palieka šunis, kai išvyksta ilgesnių atostogų į užsienį.“

Pirmas žodis ne „mama“

Nuo pat gimimo šunų apsupta Butkevičių dukrelė Ieva su keturkojais sutaria puikiai. „Pasaugome nuo šunų, tačiau yra tokių, kuriuos pas mus palieka jau dešimtą kartą, kurių šeimose taip pat yra vaikų, todėl visai nesibaiminame. Kai ką nors užsigauna ar pravirksta, geriausias būdas nuraminti – leisti pabūti su šunimis. Beje, jos net pirmasis žodis buvo ne „mama“ ar „tėtis“, bet „au au“, – juokiasi Povilas. – Tiesa, saugiau jaučiamės, kai vaikas mažų šunų draugijoje, nes dideli gali užgauti uodega ar pan.

Pats augau tarp naminių gyvūnėlių. Nuo mažens tėvai mokė, kad reikia gerbti gyvūnus, kad kiekvienam skauda. Kitaip nei kiti vaikai, negaudžiau ir neoperavau varlių, nešaudžiau laidyne balandžių ir dabar gerbiu gyvūnus, todėl ir kilo mintis įsteigti tokį Šunų darželį, kuriame su augintiniais būtų gyvenama, žaidžiama.“

Šunų viešbučiuose nepaliktų

„Lietuvoje vis dar gajus sovietinis verslininko požiūris: noriu užsidirbti pinigų, šeimininkams reikia palikti augintinius – pastatau narvus, pasamdau žmogų ir mano paslauga baigta. Maisto davė nedavė, pavedžiojo nepavedžiojo – surinko pinigus, ir ramu. Žinoma, izoliuoti gyvūną daug paprasčiau. Uždarei į narvą, ir baigtas kriukis, bet man širdis taip neleistų. Neseniai teko nuvežti vieną šunį į viešbutį, nes mes turėjome išvykti atostogų, o šeimininkai dar nespėjo grįžti. Nuvežiau ir vos neapsiverkiau išvažiuodamas. Be galo gaila matyti voljeruose kaukiančius, cypiančius keturkojus. Viskas gerai, jei šuo ir namuose pripratęs gyventi uždarytas. Jis susimažina savo poreikius – paėda ir guli susirietęs, kol atvažiuos jo paimti. Bet yra tokių šunų, kurie protestuoja, loja, kaukia, veržiasi išeiti, jie išsirauna nagus, susižeidžia dantenas, net uodegas nusigraužia – visokių istorijų teko girdėti. Po tokių patirčių šeimininkai ieško saugesnės vietos, kur palikti savo augintinius, nes, deja, jie iš šunų viešbučių grįžta nebe tokie, kokie atvyko...“ – sako P. Butkevičius.

Situacija gerėja

Po užsienio šalis keliaujantis Povilas pastebi, kad svetur šunys kultūringesni. „Ten labai griežtai žiūrima į charakterio bruožus – kad be reikalo nelotų, nekeltų pavojaus. Tik tokie patenka į namus. Taip pat stebima, ar šeimininkas galės pasirūpinti augintiniu, skirti pakankamai dėmesio ir pan. Pas mus į šunų auginimą žiūrima laisviau. Vis dar veikia tik pelno siekiantys veislynai, kuriuose šunys veisiami ir pardavinėjami neatsižvelgiant į charakterį, – sako pašnekovas. – Tačiau matau, kad situacija pamažu gerėja, atsiranda tokių įstaigų kaip Šunų darželis poreikis. Manau, kad tai, ką mes darome, yra šiuolaikiška. Taip, mūsų namuose nėra marmuro ir aukso rankenėlių, bet mūsų požiūris į gyvūnus toks, kokį matėme Šiaurės Amerikoje, Graikijoje ir kitose šalyse. Šuo nėra daiktas, kurį gali kažkur padėti ir uždaryti, kai nereikia. Šuo yra asmenybė, turinti savo poreikius, teises, charakterį, reaguojanti į aplinką.“

Remontas – įprastas dalykas

Kai Butkevičių namuose lieka tik jų šunys, šeima gali lengviau atsipūsti. Povilas pasakoja, kad pirmiausia gerai išsimiega, tada kurį laiką nieko neveikia, o pailsėjęs imasi remonto. „Kas pusmetį pertapetuojame ir pakeičiame kai kuriuos baldus. Išmokome neprisirišti prie daiktų, pirkti praktiškus baldus su metaliniais, o ne mediniais rėmais. Keturkojai mėgsta pagraužti iš pavydo, pirmų viešnagės dienų nerimo ar tiesiog dygstant dantims. Ypač tai būdinga medžiokliniams šunims, todėl jų šeimininkams labiau apsimoka juos palikti pas mus nei atnaujinti interjerą, – šypteli vyras. – Nors paprastai pas mus visi šunys gerai išsidūksta ir nebelieka energijos destrukcijai, pasitaiko visko, bet mes nepykstame – brangių antikvarinių baldų jau nebėra, o dabar perkame pigius, kurių negaila išmesti. Batai ir kiti graužtini daiktai padėti nepasiekiamose vietose, nes jau esame pamokinti (juokiasi). Beje, įdomu tai, kad šunys labai mėgsta graužti ausines, net nežinau, kiek jų esu praradęs.“

Povilo planuose patogesnės, labiau atskirtos erdvės šunims, kad jie būtų kartu, bet ne pačiuose namuose: „Svajojame ir apie naują Šunų darželį kitame rajone, bet kol kas laukiame aplinkybių, kurios nukreiptų į vieną ar kitą pusę. Aišku viena – nei akimirkos nesigailėjome, kad įkūrėme Šunų darželį.“