Povilas Meškėla: „Mėgstu rokerio įvaizdį ir į soliariumus nevaikštau“

Kas įžiebė norą vadovauti nuteistųjų chorui?

Turiu nuomonę apie įvairius televizijos projektus, bet kai man pasakė, jog tai bus Pravieniškių choras, iškart pasakiau „noriu“. Man įdomu pabendrauti su tais žmonėmis, pajusti orą, kuriuo jie kvėpuoja. Tai šiek tiek primena laikus, kai tarnavau sovietų armijoje. Atsimenu, už tos geležinės sienos ir oras atrodė kitoks, ir šaltis, ir vėjas kitaip pūtė. Bet tik išeini – ir viskas pasikeičia. Pravieniškių pataisos namuose jausmas lygiai toks pats. Labai gerai padeda neužsimiršti.

Dėl ko?

Kad yra dar ir kitas pasaulis, kuriame irgi gyvena žmonės. Aišku, padarę tam tikrus nusikaltimus, bet mes apie juos nešnekame. Neklausinėju: o kodėl tu čia? Mes tiesiog bendraujame. Žiūriu jiems į akis, jie žiūri į mus.

Nepuolė prie jūsų su Vladu autografų rinkti?

Ne, ten žmonės santūrūs – iš pradžių stebi. Pirmą kartą ramiai pabendravome, mums išvažiuojant paklausė, kada vėl atvyksime. Susitikome jau po dalyvių atrankos, tik su tais, kurie dalyvaus projekte. Pasikalbėjome, dar kartą visų išklausėme, eiles paskaitėme, padainavome. Vieni labiau kuklinosi, kiti mažiau. Kalbėjau, kad reikia nepamiršti vieno paprasto dalyko: mes visi esam chebra, esam kieti ir turime pasistengti, kad visiems būtų smagu. Pirmiausia mums patiems, o kartu ir žiūrovui, kuris galbūt stebėsis, džiaugsis, balsuos, bet gal ir piktinsis. Nusispjaut! Padarykim, o kaip mus priims – kiekvieno asmeninis reikalas. Kas daro, tas kartais klysta, kas klysta, tas mokosi, o kas mokosi, tas daro išvadas. Judėjimas vyksta – viskas labai paprasta.

Dainuosite rusiškus romansus?

Ne, nedainuosim. Kol kas esame suplanavę tris gabalus, vyksta pasiruošimas. Kiekvieną kartą važiuosime ten – iš Pravieniškių pataisos namų vyks tiesioginė transliacija.

Esate senas pedagogas?

Na, ne senas, bet jau greitai 50-dešimt. Ir tas žodis „pedagogas“ skamba labai įpareigojančiai. Mano mokiniai žino, kad jie mokiniai, o aš mokytojas, bet niekada to neakcentuoju. Mes esam viena gvardija, studija – mūsų namai, kur mes susirenkam, pasišnekam. Mėginu jiems pasakyti, kad jų nemokau, nes jeigu jauniems žmonėms imsi kažką iš aukšto aiškinti, jie tavęs automatiškai nebegirdės. Aš patariu. Pavyzdžiui, pats iš taško A į tašką B ėjau per aplinkui. O jiems siūlau kitą variantą: irgi eiti ratu, bet mažesniu.

Kodėl blogai iškart rinktis tiesų kelią?

Reikia gyvenime šiek tiek ir druskos suvalgyti, sužinoti, kas yra skausmas. Jeigu savo kelyje nepatiri tam tikrų praradimų ar netikėtų laimėjimų, jeigu eini tik tiesiai, gali greitai pamiršti, kas tu toks ir kas aplink tave. Kiek man teko bendrauti su jaunais žmonėmis, visada tie, kurie nueina sunkesnį kelią, yra brandesni. O kas greitai pavyksta, galbūt tėra atsitiktinumas. Kiti pasakys – nesąmonė, einu ir einu. Žiūrėk – nepaslysk. Nes kai žygiuoji per aukštai iškėlęs galvą, gali nebematyti, koks gyvenimas verda aplinkui. O jei užsimirši, gali dar ir vožtis kur nors.

Neišvengiamai?

Manau, kad taip. Galbūt tavo kelias iki tikslo bus ilgesnis, pagalvės, kai krisi, nepasidėsi, bet tu bent žinosi, kad šioje vietoje bus kritimas, kad po jo vėl atsistosi ir galbūt padarysi mažą žingsnelį laipteliu į viršų. Taip ir mano gyvenimas dėliojosi, todėl esu labai laimingas, kad laiku sutikau teisingų žmonių.

Neseniai išgarsėjęs Tadas Juodsnukis, kaip ir kitas jūsų mokinys Jeronimas Milius, į didžiąją sceną atėjo iš metalo muzikos rūsių. Ar jiems nėra psichologiškai sunku persiorientuoti nuo tokios muzikos prie gana saldžių melodijų?

Buvo tam tikrų niuansų, bet mes susėdom ir apie tai pasišnekėjom. Tokia šalis, toks muzikos poreikis. Gali kelis kartus kur nors pasirodyti, bet taip ir likti vienkartiniu atlikėju, – tai liečia visus žanrus. Man svarbu, kad tave nuolat kviestų, kad dainuotum prestižiniuose renginiuose bei muzikiniuose projektuose ir, svarbiausia, galėtum gyventi iš muzikos. O ne sėdėtum kur nors rūsy su savo įkyria idėja ir svaigtum, jog „mes dar parodysim“. Daug pažįstu tokių, kurie tik kalba „mes dar parodysim“.

Ir pats toks buvote?

Buvau, bet man pasisekė. Kitokie laikai, kita situacija. Mūsų muzika buvo tarsi Atgimimo avangardas. Bet paskui viskas pasikeitė, atsirado vidiakai ir apie mus pamiršo. Žurnalistų dėka atsirado visokie estrados princai ir karalienės. Anksčiau tuo pigiu popsu Vilniuje net nekvepėjo, visi jį laikė prastu skoniu – labai gerai prisimenu. O paskui jis tapo norma. Tokia muzika irgi turi teisę egzistuoti, bet ne ji viena. Yra daug jaunų, įdomių, šviesiai mąstančių žmonių, tik kai kurie savo minčių negali parodyti platesnei publikai.

Panašūs procesai vyksta ir užsienyje: visi tie, gerąja šio žodžio prasme, keistuoliai, kurie daro ką nors truputėlį kitaip, muzikos pasaulį varo į priekį. Pamenu, kai įrašėme pirmą „Katedros“ plokštelę, siūliau vienoje vietoje įdėti beatbox’ą – neprireikė. Tik po dešimties metų toks dalykas Lietuvoje atsidaro. Gerai, kad fone liko skambėti berniukų choras. Dabar, kai pasiklausau, man nuo jo stogą neša, o juk pats vienas įrašiau visus 15 balsų. Arba dainavimas falcetu – senas mano bajeris. Ilgai juo traukiau, kol nepradėjo visi prašyti tik falceto, tai specialiai nustojau dainuoti. Bet dabar visą savo patirtį stengiuosi perteikti kitiems.

Sakote, kad esate artistas. Už pinigus galite atlikti bet ką?

Pinigai niekam netrukdo. Žinau viena: ar man pasiūlytų milžinišką honorarą, ar nieko negaučiau už dalyvavimą, vis tiek dainuočiau vienodai kokybiškai. Ir pinigais tokio dalyko neįvertinsi.

O jeigu, tarkim, pasiūlytų pasirodyti tokiame projekte: kurio nors saldaus popsinio dainininko repertuarą atlieka kiti. Už honorarą. Sutiktumėte?

Pagalvočiau. Atsisakyti paprasčiausia. O pabandyk viską atlikti savaip, pateikti savo variantą galbūt juokingos, tavo manymu, dainos. Mes turime daug nuostabių dainininkų. Tarkim, Kastytis Kerbedis, puikus, aukšto vokalinio lygio dainininkas. Arba Rosita Čivilytė. Viename projekte ji dainavo su Radži, tai ką dabar – mes dėl to ją plytomis užmėtysime? Tai tik parodė jos vidinę jėgą. Ji išėjo, sudainavo ir tai buvo ne „aš“ ir „jis“, o „mes“. Labai gerbiu Rositą.

Bet tauta vis tiek labiau myli Radži, o ne ją...

Nes mėgsta pasėdėti prie stalo, palinguoti. Be to, Radži turi draivo! Buvau viename tokiame baliuke, kur jis dainavo, – viską darė puikiai. Kiti sako: Radži dainuoti nemoka. Kiek jam reikia, tiek jis padainuoja. Ir viską pateikia taip, kad salėje sėdintys žmonės džiaugiasi, eina į jo koncertus, nes jis kuria jiems šventę. Jūs taip padarykite ir aš prieš jus nusilenksiu. Radži yra artistas. Jis dirba savo terpėje, tai publikai, kuri jo klauso, – viskas tvarkoj.

Birželio pabaigoje švęsite 50-metį. Trankiai?

Tylėdamas apie tai labai galvoju. Žodis – ne žvirblis, pasakei – atsakyk. Turiu minčių, bet dar nenoriu apie tai kalbėti.

Amžiaus krizė, senėjimo problemos, gyvenimo prasmės apžvalga – ką nors tokio panašaus išgyvenate?

Šiuo metu neturiu laiko apie tai galvoti. Kai kas nors iš chebros pasako „jau ne tas amžius“, norisi jį pasiųsti kur nors toliau. Normalus amžius! Aišku, plaukų šiek tiek mažiau, raukšlių daugiau, bet juk esame gyvi žmonės. Svarbiausia, sau į galvą to nekalti, net jei kartais tyliai ir pagalvoji.

Kodėl kai kurie solidaus jubiliejaus link artėjantys vyrai niekaip neišauga iš jaunystės laikų šukuosenų su ilga kasyte, nors viršugalvyje šviečia plikė, prieš 30 metų madingų džinsinių švarkiukų, čigoniškų auskarų?

Man mano auskaras patinka, nors plaukus, tiesa, pasitrumpinau. Būtų didesnės ausys, tai ir auskarą didesnį įsiverčiau. Gražu gi: eini, blizga, kaip pas šarką. Man ne tas pats, kaip atrodau, nors gal galėčiau ir daugiau dėmesio skirti išvaizdai. Mėgstu rokerio įvaizdį. Ir į soliariumus nevaikštau.

Gal kaip trijų suaugusių sūnų tėvas jau ir seneliu tapote?

Dar ne.

O ar visi trys sūnūs vedę?

Jauniausias Matas ir vyriausias Mantas – Rokas dar ne.

Marčios jus mėgsta?

Tikiuosi, taip, nors nesakė „jūs man patinkat“. Bet kai bendraujam – susikalbam. Jos fainuolės. Svarbiausia, kad jiems būtų gerai. O tada ir man viskas tinka. Kaip visą laiką sakau, reikia mokėti nusileisti. Kas moka, tas nėra silpnesnis – tik išmintingesnis.

Koks esate tėvas?

Šiek tiek kitoks nei visi: darbo dienomis užsiimu vienais dalykais, savaitgaliais koncertuoju. Nors turiu laisvų dienų, mėgstu atlikti namų darbus, todėl visada turiu ką veikti. Turiu trečią koją, kuria nuolat spardau sau subinę. O dėl vaikų tikrai galiu pasidžiaugti: jie geri bičai, teisingi, sąžiningi, jautrūs, draugiški, rūpestingi... Su jais viskas gerai.

Kieno tai nuopelnas?

Kalbant apie Roką ir Matą – Miglės, tik jos.

Vyresnieji sūnūs – iš jūsų pirmųjų santuokų?

Ne esmė: turiu tris vaikus. Jeigu jiems blogai, jie nesiskundžia: patys viską sprendžia ir tik po to pasipasakoja. Stengiasi neskaudinti mamos, kuri šeimoje svarbiausia. O aš esu jau po Pripso, mūsų katino. Užleidau visas savo pozicijas. Esu užnugaris, siena, į kurią, reikalui esant, galima atsiremti.

Kartu su Migle esate jau 22 metus. Kaip jums pavyko neišsiskirti, kai toks nepastovus gyvenimo būdas?

Nemėgstu apie tai kalbėti, nes tai labai subtilūs dalykai. Žinau, kaip viskas yra, tegul taip ir lieka.

Bet lengva nebuvo?

Tikrai taip. Yra protingos moterys ir yra išmintingos. Miglė būtent tokia.