Povilo Meškėlos sūnus Mantas: pagal specialybę turto vertintojas, bet mintimis kartu su tapyba

Įvairialypė asmenybė, kurios gyvenime tapyba atsirado vėlesniame amžiuje ir tapo jo svarbia gyvenimo dalimi, kurią jis puikiai derina su darbo kasdienybe ir kviečia savo žiūrovus pažinti užmirštus objektus.

„Ieškau dialogo su užmirštais objektais: apleistais sandėliais, automobilių sąvartynais, medžioklės, gaisrinės bokštais, avarinės būklės daugiabučiais, troleibusų parkais. Iš pirmo žvilgsnio keistais, vienišais, neišsiskiriančiais, bet prabylančiais savo nepaprastumu. Tai netikėti susitikimai su jais pakelėse, laukuose, kryžkelėse, saugomose aikštelėse, gatvių šurmulyje. Tapydamas tuos vienišius, suteikiu jiems gyvybės, prikeliu iš užmaršties. Kiekvienas tapybos darbas yra nuotykis su sava istorija“, – sako Mantas Meškėla.

Mantai, Jūsų gyvenimo istorija iš tiesų neeilinė. Kaip derinate turto vertintojo darbą su tapyba?

Mano eilinė darbo diena. Vairuoju vingiuotais šunkeliais. Galvoje kasdienės mintys sukasi: kaip nepravažiuot, suspėt, kiek dar visko šiandien padaryt. Tolumoje pamatau suverstą dėmių krūvą. Privažiuoju. Automobilių laužynas. Toks gyvas! Paprašau įleisti. Neįleidžia. Paaiškinu. Klausia – į ką čia žiūrėti!? Tai juk metalo krūva! Atidaro vartus.

Šalčininkų rajonas. Maršrutas – Dieveniškių seniūnija. Dvarai, istoriniai kaimai, piliakalniai. Atvykstu į regioninį parką. Vaikštau kol kelias nesibaigia. Tada kur akys veda. Temsta, neramu, tolumoje keisti šūviai. Juk šalia pasienio ruožo braidžioju! Kelio ir toliau nerandu. Širdis šoka sirtakį. Netikėtai išnyra bokštas: senas, kaulėtas, permatomas. Net nesiruošia sugriūti. Lipu. Kaulai traška, krebžda, linguoja. Važiuoju namo ir vaizduotėje medžioklės bokštą eskizuoju.

Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba?

“Tapšnoti” ant drobės pradėjau 2007 metais, o aktyviai tapau nuo 2010 metų. Tapyba mano gyvenime pabudo sapne, kuris vis dar pildosi. Sapnavau save sėdintį vakaro prieblandos apšviestoje pastato salėje, kurioje buvo eksponuojami tapybos darbai. Juos stebėjau, tarsi žvelgčiau į save. Pabudęs mąsčiau kokia yra šio sapno reikšmė. Tik po poros metų įsėlinau į dailės reikmenų parduotuvę. Įsigijęs kelias aliejines kreidutes, nupiešiau Edvardo Muncho paveikslo „Eye in Eye“ kopiją. Tuomet keletą metų tapiau savarankiškai, vakarais po darbo, kartais net naktimis iki paryčių. Man tai buvo prasmingas atotrūkis nuo įtempto darbo. Vėliau pradėjau lankyti Savicko dailės mokyklą, privačias tapybos pamokas pas Arvydą Pakalką ir piešimo kursus Marijaus Piekuro studijoje. Mano mokytojai įkvėpė ir skatino mane kurti toliau.

Kokie menininkai, rašytojai, muzikantai jus įkvepia? Ar turite savo autoritetų?

Didžiausias menininkas man yra Gamta. Stebiu ir mokausi iš Jos.

Šiuo metu skaitau knygą apie Vladą Eidukevičių. Nuostabi gyvenimo istorija kaip ir jo tapyba. Man nuolat įdomu analizuoti A. Modigliani, H. Matisse, E. Munch, C. Soutine, Utrillo, Paul Cezzane, Lucian Freund, Rembrandt, Vincent Van Gogh, M. Skudučio, K. Dereškevičiaus, V. Vizgirdos, A. Samuolio kūrybą. Reguliariai žiūriu Juozo Matonio laidų ciklą „Menininkų portretai“. Įsimintinos knygos: Valdas Papievis „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“; Stefan Zweig „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“; Raimundas Samulevičius „Baltoji Obelis“.

Man autoritetas yra mano šeima ir pats gyvenimas kurį “tapau” iš skirtingų patirčių.

Kokia kita technika, be tapybos, jums artima?

Stebėjimas yra mano kūrybinės technikos dalis. Minčių semiuosi vaikščiodamas gatvių labirintuose, uždaruose kiemuose, sandėliukuose, šviesos properšose, apleistuose pastatuose, bažnyčiose. Eskizavimas man yra labai svarbus etapas, kuris padeda nuosekliai artėti prie drobės paviršiaus.

Koks Jūsų ryšys su muzika? Galbūt kurdamas klausotės muzikos?

Tapyba man yra „dirigavimas“ spalvomis. Tai tarsi muzika, kurią kuriu iš spalvinių sąskambių, siužetinės nuotaikos, harmonijos. Pastaruoju metu tapydamas klausau Shopin ir Debussy.

Kada gyvenime jaučiatės laimingiausias?

Kai apie tai negalvoju.

Kaip sureagavote į pasiūlymą Jūsų darbus eksponuoti „Vaidilos” teatre? Koks Jūsų santykis su šia aplinka?

Šis kvietimas iš „Vaidilos“ teatro vadovės Ingos Kuliavienės buvo labai malonus ir netikėtas.

„Vaidilos“ teatras yra ypatinga erdvė. Teatro interjeras yra išraiškingas, portretiškas, ritmiškas. Plytų mūras, girgždančių paradinių durų garsai, neogotikinių langų žvilgsniai kalba apie Vilniaus savastį. Ši erdvė jauki, savita, artima mano kūrybai.

Pristatyti savo tapybos darbus šioje aplinkoje man yra garbė ir atsakomybė. Prieš keletą metų šiame pastate turėjau kūrybines dirbtuves, kuriose nutapiau darbų ciklą Vilniaus miesto tema. Dabar tie darbai yra eksponuojami „Vaidilos“ teatre.

Personalinė Manto Meškėlos tapybos darbų paroda bus eksponuojama „Vaidilos“ teatre iki birželio mėn.