Povilo Meškėlos sūnus Mantas – poetiškos sielos turto vertintojas: tapybos parodai įkvėpė Vilnius
Vilnius yra neišsemiamas istorijos bei estetikos šaltinis, šimtmečiais įkvepiantis menininkus. Prie gausaus jų rato jau beveik dešimtmetį prisijungęs ir jaunosios kartos dailininkas Mantas Meškėla.
Jau rugpjūčio 30 – rugsėjo 26 d. Užupyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ lankytojams atveriama naujausia jo tapybos paroda „Klajonės Vilniumi“, perteikianti savitą šiuolaikinio žmogaus žvilgsnį į kintantį istorinį miestą.
Poetiškas dailininkas ir turto vertintojas
Praėjusio šimtmečio pradžioje poetas Moišė Kulbakas rašė: „Kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo – šventas raštas“.
O amžiaus pabaigoje rašytojas Ričardas Gavelis konstatavo „Paklaikęs Vilnius noriai gimdo fantazijas“. Tarsi pildydamas nenutrūkstančią septynių šimtų metų miesto gyventojų atminties knygą, dailininkas Mantas Meškėla taip pat prabyla apie parodą „Klajonės Vilniumi“.
„Matau Vilnių kaip itin tapybišką. Jaučiu jo istorinę savastį, kelių epochų jungtį. Miestas stipriai keičiasi, modernėja. Tačiau man priimtinesnis senasis, sukrypęs, autentiškas Vilnius. Net jei pakeisi jo rūbą, kūnas išlieka tas pats – gotikinis, renesansinis, barokinis, kiekvienoje plytoje slepiantis amžiais besikeitusių žmonių likimų istorijas,“ – mintimis dalijosi menininkas.
Mantas Meškėla (1983) – jaunosios kartos dailininkas, kūrybinį kelią pradėjo 2007 metais, pasirinkęs senų tradicijų kryptį, kai mokytis einama iš tiesiogiai aukšta meistryste garsėjančių tapytojų. Įgijęs profesinių įgūdžių Arvydo Pakalkos, Marijaus Piekuro, Savicko dailės mokyklos dirbtuvėse, paskatintas savo mokytojų, menininkas aktyviau tapyti pradėjo nuo 2010 metų.
Nepaisant to, pagrindinis autoriaus pragyvenimo šaltinis išliko nekilnojamo turto srityje atliekamas vertintojo darbas. O tapyba – antrine, tačiau taip pat aktyviai vystoma veikla. Galbūt būtent šis įdomus profesinis persipynimas lėmė išskirtinį jautrų pastabumą miesto aplinkos detalėms bei istorinei autentikai. Tačiau vaizduodamas Lietuvos sostinės senamiestį, autorius nesiekia tapti dokumentikos kūrėju, o veikiau miesto kaitos liudininku.
„Klajodamas po Vilnių bandau iš užmaršties prikelti drobėse objektus, kurie po truputį nyksta. Užfiksuoju tai, kas po kelių metų atrodys jau kitaip. Įdomu, kaip tam tikros Vilniaus vietos, visai kaip ir mes, žmonės, sensta, keičiasi. Kaita nereiškia neigiamo dalyko. Kiekvienas senatvės procesas turi savitą žavesį – ir vidinį, ir išorinį“, – teigė menininkas.
Vilniaus peizažai, pasakojantys apie miestiečius
„AP galerijoje“ pristatantis trečiąją savo personalinę parodą, Mantas Meškėla kuria klasikiniu modernizmu alsuojančius paveikslus. Veikiamas lietuvių koloristinės tapybos mokyklos tradicijų, autoriaus urbanistinė-peizažinė kūryba pasižymi spalvų ekspresija. Ryškiais melsvais, oranžiniais ir raudonais spalviniais deriniais komponuodamas architektūriškus dažų reljefus, dailininkas sujungia juos į veržlią, dinamišką visumą, tvirtą, ritmingą struktūrą.
Nors ekspozicijoje pristatomi kūriniai daugiausiai nutapyti 2020-2021 metais, Mantas Meškėla dar iki pandeminio laikotarpio rinkosi kurti miesto motyvus, kuriame nėra žmogaus, tik jo buities bei būties užuominos: džiūstantys skalbiniai, senoje laiptinėje prirakintas dviratis, spalvomis kunkuliuojančios šiukliadėžės ir balkonų gėlės. Tušti Vilniaus labirintai sustiprina egzistencinio laiko pojūtį, tarsi miesto sienos ir laiptai pagaliau nutilusiame triukšme išryškėtų bei prabiltų. Karantino laikas, pasak autoriaus, Vilniaus savastį atskleidė stipriau ir intensyviau, tačiau ji visada pastebima – ypač mažiau skubančių ir atidžiau besižvalgančių praeivių.
Baltosios Vilniaus nakties alegorija
„AP galerijoje“ pristatomoje parodoje „Klajonės Vilniumi“ žiūrovai susipažins su aliejinės tapybos drobėmis.
Eksponuojamuose paveiksluose dominuoja vakaro prieblanda, tamsesnė dažų paletė. Kontrasto principu komponuojama mistiška vakaro šviesokaita į paveikslų ekspoziciją įves nematomą alegorinį veikėją, dailininko vadinamą „baltąja naktimi“.
„Man balta naktis – tai tam tikra gyvybės forma, kurią turi Vilnius. Ji atsiranda tose tuščiose gatvėse, kai žibintai apšviečia tam tikrą sienos ar kito objekto fragmentą. Ši prieblandos kalba kuria atmosferišką nuotaiką. Joje atrandu spalvinį gylį, nebylias istorijas, kurias pasakoja Vilnius – tiek šimtmečių keitęsis, naikintas, bombarduotas, ištuštėjęs ir vėl užpildytas. Noriu žiūrovui atskleisti šią miesto savastį, išliekančią, nepaisant amžių kaitos,“ – pasakojo Mantas Meškėla.
Parodos kuratorės Vilmos Jankienės teigimu, autorius savo kūrybos objektais išnarsto Vilniaus senamiesčio savastį iki fragmentų bei pasirenka gana retai tarp jaunų dailininkų pasitaikančią klasikinę tapymo manierą.
„Tai, kas šimtus šimtų kartų jau buvo ištapyta iki šiol, M. Meškėlos drobėse pasikartoja: skalbiniai kieme, balkonai, bromos, siauros gatveles, laiptinės, virtuvės su visais rakandais. Kyla klausimas, kuo šiuose pasikartojančiuose siužetuose vis dar galima sudominti žiūrovą? Labai glaustai apibūdinčiau taip – atlikimu, spalvų tankme (rodos, tirštesni potėpiai nebeįmanomi) ir pavykusiu vaizduojamų objektų esmės eliksyro išsunkimu – ar žvelgiame į formas, ar atpažįstame patyriminius, jutiminius dalykus. Autorius mokosi pažinti Vilnių dar iš arčiau. Paveikslai, besivadinantys „Balkonas“, „Broma“, „Vakarėjant“, „Žalias namas“ ar „Laiptinių“ ciklas autoriui yra absoliutus tikslas ir absoliuti prasmė. Gal ir žiūrovui?“ – būsimiems parodos lankytojams Vilma Jankienė palieka neatsakytą klausimą.
Paroda „Klajonės Vilniumi“ eksponuojama lankytojams atveriama rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 26 d. „AP galerijoje. Oficialus susitikimas su autoriumi rugsėjo 6 d. 19 val.