Prabangios kosmetikos kūrėja Melissa Obeid: „Laikau save apdovanota moterimi“
Australei Melissai Obeid dėl savo svajonės teko išsikraustyti į kitą pasaulio kraštą ir daug ką paaukoti, bet ji neprisileido minties, kas nutiktų, jeigu jai nepavyktų. „Tiesiog žinojau, kad pavyks“, – ypatingos nuojautos neslepia menininkė, sukūrusi ne mažiau ypatingą kosmetikos produktą – prabangią veido kaukę „La Fervance“, kuri daugelyje šalių jau tapo bestseleriu.
Paryžiuje dar tik pusiaudienis, bet liekna tamsiaplaukė „Zoom“ ekrane atrodo itin elegantiška. „Tikra prancūzė“, – dingteli mintis. Melissa juokiasi: jos šaknys siekia Libaną, o gimė ir užaugo Australijoje, tad kraujyje Prancūzijos nėra. Bet širdyje yra tikrai. „Jeigu ne Prancūzija, ko gero, net nebūčiau sukūrusi „La Fervance“, – svarsto moteris. – Argi ne keista, kad kartais žmogaus gyvenimą lemia sprendimas, priimtas per akimirką?..“
Užsiminėte, kad daugelį sprendimų jūsų gyvenime lėmė ir šeimos istorija.
Šaknys žmogui labai svarbios. Motinos tėvai iš Libano emigravo į Australiją praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Jie įsikūrė Melburne, sunkiai dirbo, kad turėtų stogą virš galvos ir išaugintų keturis vaikus. Mano mama buvo vyriausia duktė: į Australiją atvyko būdama vienuolikos, o aštuoniolikos susipažino ir susituokė su mano tėčiu. Tėvai mudu su broliu augino australiškoje kultūroje, tačiau su katalikiškais libanietiškais bruožais ir tradicijomis. Užaugau suvokdama, kas yra gera ir bloga, išmokau niekada nedaryti kitam to, ko nenorėčiau patirti pati. Skirtingų kultūrų mišinys lėmė, kad esu labai kūrybinga. Universitete įgijau meno bakalauro ir komunikacijos magistro laipsnius, o tada panorau pakeliauti po pasaulį. Australai keliauja ilgai, nes dėl trumpos išvykos nė neverta išsiruošti iš žemyno (juokiasi). Taigi išvykau pusmečiui, o grįžau tik po trejų metų.
Pasaulis jus sutiko draugiškai?
Pagyvenau Irane, Londone, Romoje, pakeliavau po Europą, tik Lietuvos nepasiekiau – ateityje būtinai aplankysiu ir jūsų gražią šalį! Galiausiai atvykau į Paryžių – paskutinę stotelę prieš kelionę namo. Pamenu, su drauge kavinėje gėrėme kavą, vartėme prancūzišką žurnalą – ir draugė užtiko skelbimą, kuriame buvo reklamuojami kursai Paryžiaus mados institute.
„Akivaizdžiai parašyta tau“, – pareiškė kišdama po nosimi ir paragino paskambinti. Kitą dieną nuėjau į pokalbį – ir mane priėmė! Kursai buvo numatyti po pusės metų, o mes po savaitės turėjome grįžti į Australiją... Draugė išskrido viena – aš likau. Tai buvo avantiūriškas žingsnis: neturėjau nei darbo, nei būsto, nei pažįstamų žmonių, tačiau buvau jauna, komunikabili ir į avantiūrą leidausi atvira širdimi. Po kelių dienų jau turėjau viską, o mados kursai iš tiesų pakeitė mano gyvenimą. Iki tol nebuvau susijusi su mada, bet ji visada domino. Vaikystėje mama man siūdavo dailias sukneles: per šventes jausdavausi pasipuošusi gražiausiai iš visų mergaičių. Ji pati taip pat elegantiškai rengėsi: pirkdavo tik kokybiškus daiktus, greitoji mada jos visai netraukė.
Nuo mažens eidavau su ja į parduotuves ir išmokau, kad kokybė svarbiau nei kiekybė. Kursuose pamačiau mados pasaulio užkulisius, dirbau komunikacijos agentūroje, rengiau muzikos apdovanojimus, mados pristatymus – tai buvo puiki patirtis. Po trejų metų grįžau į Melburną, nes tėvai manęs labai pasiilgo. Su drauge dizainere įkūrėme mados prekių ženklą „Industry Melbourne“, dirbau reklamos agentūroje „Saatchi & Saatchi“, o galiausiai man buvo pasiūlytas vadovaujamas postas Viktorijos nacionalinėje galerijoje. Tai buvo nuostabus darbas: surengėme daugybę parodų, tarp jų ir prancūzų dailininkų, ir aš vis aiškiau supratau, kad labai ilgiuosi Prancūzijos.
Kaip jūsų karjeroje atsirado vietos kosmetikai?
Mano giminės moterys visada mokėjo rūpintis oda. Močiutė iškeliavo anapilin pernai būdama 94-erių ir jos veidas iki pat mirties išliko lygus bei skaistus. Savo sode ji augino rozmarinus, mėtas, australiškas mimozas, gausybę prieskonių: jais ne tik gardino maistą – spaudė aliejų ir juo tepė odą. Eiti su močiute į sodą man, vaikui, būdavo geriausia pramoga: sodindavau augalus, stebėdavau, kaip jie dygsta, spausdavau aliejų. Pamenu, močiutė sakydavo, kad alyvuogių aliejus puikus ne tik salotoms, bet ir odai. Tas paslaptis žinojo ir mano mama, taigi augau tarp moterų, mokančių prižiūrėti odą. Tai slypi mano genuose.
Apie odos priežiūros liniją ėmiau svajoti susilaukusi vaikų. Nuo mažens buvau mokoma, kad žmogui naudingiausia, kas natūralu, tačiau rinkoje neradau kokybiškų produktų, kurie būtų iš tiesų natūralūs: daugelis skelbiasi tokie esantys, bet perskaitęs jų sudėtį randi žalingų cheminių junginių. Todėl panorau sukurti prabangos klasės liniją, kurioje visi ingredientai būtų šimtu procentų natūralūs.
Šią veiklą pradėjau dar Melburne, bet mano vyras Jamie Arnoldas matė, kad ilgiuosi Prancūzijos. Be to, supratome, kad jeigu norime kurti prabangos klasės liniją, turime tai daryti Prancūzijoje: čia galima pasiekti aukščiausius standartus. Taigi 2016-aisiais metėme viską, ką iki tol buvome pasiekę, ir išvykome į Provansą pradėti naujo gyvenimo. „La Fervance“ iš tiesų yra mūsų namo Provanse pavadinimas.
Kaip sekėsi kurti svajonių produktą?
Užtruko ilgai – ketverius metus. Būtų buvę greičiau, jei būčiau buvusi nuolaidesnė, bet siekiau tobulos kokybės ir nebuvau nusiteikusi kompromisams. Prancūzijoje tyrėme rinką, užmezgėme ryšių su laboratorijomis, kosmetikos pasaulio žmonėmis. Dabar suprantu, kaip keistai jiems tai atrodė: atvažiuoja svetimšalė iš Australijos ir ima vardyti fantastiškus savo norus... Kodėl jie turėtų dirbti su ja, jei dirba su garsiausiomis pasaulio kompanijomis? Tačiau jie mane išklausė ir... susidomėjo. Ilgus metus teko tyrinėti, plėtoti, bandyti, kurti pakuotes, gauti pažymėjimus – visi mūsų produktai sertifikuoti. Negalėjau nuleisti kokybės kartelės, nenorėjau, kad mano kaukė tebūtų dar vienas niekuo neišsiskiriantis kremas begalinėje rinkoje. „Užtruks tiek laiko, kiek reikės, bet turėsiu tobulą produktą“, – užsispyriau. Dabar galiu ramia sąžine pasakyti: tai, ką mes sukūrėme, yra geriausia.
Kokia toji jūsų kaukė?
Tai daugiafunkcis produktas: jį galima naudoti kaip dieninį švytėjimo suteikiantį kremą, kaip odą atkuriančią kaukę ir kaip naktinį giliai drėkinantį kremą. Paprastai daugiafunkciai produktai būna stiprūs vienoje srityje, kitose – mažiau, tačiau mūsiškis kiekvieną funkciją atlieka labai efektyviai. Manau, šią kryptį rinksis visa grožio pramonė: kad žmogui rytą ir vakarą nereikėtų penkių ar septynių skirtingų produktų, o pakaktų vieno. „La Fervance“ kaukė sukurta iš šimto procentų natūralių ingredientų, užaugintų Prancūzijoje ir Australijoje. Net kaukės aromatas, sukurtas Grase, yra šimtu procentų natūralus ir originalus – daugelis produktams pasirenka jau esamą kvapą ir jį panaudoja, o mūsiškis sukurtas specialiai mums.
Tai neįprasta, bet aš ir siekiau sukurti naują filosofiją odos priežiūros pramonėje. 2014–2015 metais, kai pradėjau dirbti, žodis „tvarumas“ nebuvo dažnas grožio pramonėje – tik dabar visi apie jį kalba. O aš galiu pasidžiaugti: mūsų produktas yra prabangos klasės, bet tvarus ir natūralus. Pasirašau dėl kiekvienos produkto dalies, visose yra šiek tiek manęs. Tikiuosi, pirkdami žmonės jaučia, kad jis sukurtas iš širdies.
Karantinas jums nesutrukdė įgyvendinti tikslų?
Jis mus išgąsdino. Produktą rinkai pateikėme prieš pat pandemiją: įsivaizduokite, kaip jautėmės... Mes – Prancūzijoje, mūsų šeima eina iš proto Australijoje. Negalime grįžti, išeikvojome visus pinigus, nes ką tik pristatėme prabangos produktą. Namą Australijoje teko parduoti – su juo buvo susiję daugybė gražių prisiminimų, todėl graužiausi, bet taip troškau išleisti „La Fervance“, kad vyras pritarė: „Gerai, parduokime namą ir bandykime pagauti tavo svajonę.“
Manau, nepabandyti ir gailėtis yra blogiau, nei bandyti ir nusvilti. Neslėpsiu – daug meldžiausi. Kartais atrodydavo: o Dieve, ką mes veikiame nusibeldę į kitą pasaulio pusę?.. Bet pradėjome kalbėtis su „Skins Cosmetics“ – prekybos milžinu, dirbančiu su nišinės kosmetikos ženklais. Per pandemiją tęsėme derybas, o kai pasaulis ėmė atverti duris, išleidome į prekybą „La Fervance“. Jis iškart tapo „Skins“ bestseleriu. Tačiau iš tiesų prireikė palankaus likimo, Dievo piršto ar dar kažko, kad mums taip pasisektų. Gebėjimo užblokuoti bet kokį aplinkos triukšmą: žmonių atkalbinėjimus, gąsdinimus, abejones... Stengiausi į savo mintis neįsileisti baimės, ir rezultatai buvo puikūs.
Dabar mūsų produktais prekiaujama Jungtinėse Valstijose, Kinijoje, Honkonge, Portugalijoje, Prancūzijoje. Mes neturime investuotojų, akcininkų ir tuo džiaugiuosi: niekam nereikia atsiskaityti, prie nieko neprivalome taikytis. Neskubinu savęs: kūrybai skiriu tiek laiko, kiek reikia, net jei tai užtrunka metų metus. Save laikau labai apdovanota moterimi, bet nepriimu to kaip savaime suprantamo dalyko, atvirkščiai – jaučiuosi beprotiškai dėkinga. Pasaulyje daugybė moterų neturi tokių galimybių – jas užgniaužia režimas, šalis ar sava šeima.
