Prakalbo per Australiją bėgęs ir apgaule apkaltintas keliautojas Danielius Narauskas: „Neturiu ko slėpti“

Autoriaus leidimu, dalinamės šiuo tekstu portale.

„Gerai, laikas man pateikti faktus iš savo pusės ir atsakyti į mano požiūriu gan keistus klausimus ir šmeižtą.

Dėl nuotraukų

Dykumoje mane fotografavo praktiškai kas antras pravažiuojantis automobilis ir tai yra normali praktika. Aš tai leidau daryti. Pirmiausiai tai pagalvokit logiškai, jeigu aš būčiau visą laiką važiavęs su kažkokiu turu, bet būčiau turėjęs tikslą vaizduoti kitaip, tai gal būčiau paprašęs logiškiausio dalyko pasaulyje – kad bent jau manęs nefotografuotų ar nefilmuotų? Ar bent jau stengtis nepapulti į kadrą?

Dėl turų

Jie važinėja pirmyn atgal ir bendravau su daug jų. Gavau iš jų patarimus, info apie kelią. Todėl kaip minimum iš kelių turų galima būtų paimti, pateikti bei apsukti info bei nuotraukas taip, lyg aš su jais keliavau visą laiką. Pvz kur matosi, kai jie man duoda maistą, rodo žemėlapius, dalinasi info, pasakoja apie vietas aplinkui, mes kartu jais fotografuojame apylinkes ir pan.

Tai pagal tokią logiką turėjau prakeliauti dykumos kelią ne vieną, o kelis kartus tiek į vieną, tiek į kitą pusę, kas yra už loginio supratimo žinių.

Labai nenoriu pilti kažkokio negatyvo atgal ant žmonių, kurie skleidžia dezinformaciją norėdami pritraukti savo naujam verslui kuo daugiau dėmesio ir klientų, tai nėra mano stilius, ir mėtymąsis purvu man visada buvo žemas lygis. Esu išauklėtas ‘duoti durniui kelią’, todėl pasakau tik tiek.

Dar vienas dalykas

Ne vieną kartą dykumos kelyje turėjau palikti arba atiduoti žmonėms savo daiktus, tam, kad mano kuprinės svoris apmažėtų, nes kiekvienas gramas turint kuprinę ant nugaros yra labai reikšmingas. Tai koks tikslas man buvo išmetinėti reikalingus daiktus, jeigu „važiavau“ su džipu?

Taip pat per kelionę numečiau beveik 10 kg, nors ir po 12 metų vegetarizmo, tam, kad išgyvenčiau dykumoje buvau priverstas valgyti mėsą ir absoliučiai viską. Nes praktiškai nebeturėjau maisto ir pravažiuojantys žmonės dalinosi maistu, kuriame buvo mėsos.

Tai ar būčiau netekęs svorio, jeigu visą laiką būčiau prakeliavęs su „turu“? Ir ar aš aukočiau savo gyvenimo įsitikinimus nevalgyti mėsos, jeigu važiuočiau su kitais žmonėmis? Kur čia logika?

Ir išvis negaliu patikėti, kad yra žmonių, kurie sako, jog kelionėje buvau švarus ir pan, ir, kad nebėgau. Ta prasme, jeigu būčiau visą laiką važiavęs su kažkokiu turu ar šiaip žmonėmis, tai ir būčiau buvęs švarus, nesmirdantis. Bet turiu pilną video medžiagos, kuria dalinausi, kurioje matosi mano prakaitas, nešvara, purvinos kojos, rankos, pajuodusios panagės ir t.t.

Taip pat yra žmonių sakančių, kad pats vairavau ir važiavau su džipu, tai pirmiausiai – aš net vairavimo teisių neturiu, jau nekalbu apie lėšas reikalingas automobilio įsigyjimui ar nuomai.

Plius mano kojos nuo būvimo ant nuolatinės saulės yra tokios rudos, kaip sutikti žmonės patys sakė : tokios pačios spalvos kaip žemė. Tai ar būčiau buvęs toks purvinas ir rudomis kojomis, jeigu būčiau keliavęs viduje automobilio? Gal važiuojant džipu saulė šviečia iš apačios ir degina tik kojas?

Taip pat prieš patekimą į dykumą su keliais skirtingais žmonėmis susitariau, kad padarytų man ‘food drops’ sutartose vietose, kad išgyvenčiau dykumą. T.y paimtų iš manęs maistą, kad sumažinčiau savo kuprinės svorį ir jie tą maistą paliktų dykumos kelyje sutartose vietose. Tai kam viso to reikėjo, jeigu „keliavau su turo kompanija“?

Aš net keliuose įrašuose parašiau, kad dėl atsinaujinusios nugaros traumos nutraukiau bėgimą ir dėl to negalėjau judėti toliau pirminiu – bėgimo principu, todėl prašiau kiekvienų sutiktų žmonių, kad mane pavežtų ir padėtų nuvykti į civilizaciją.

Nelabai suprantu, kodėl žurnalistai to neakcentuoja. Ir kai tik padariau sprendimą baigti bėgimą, dar prieš visus straipsnius ir pan, paskambinau įmonei(iš solidarumo neminėsiu jos vardo, nors visi ją žinot ir, matau, kad jie rašo absoliučiai beleką apie mane), su kuria turėjau sutartį filmuoti vaizdo įrašus ir aiškiai pasakiau, kad nebegaliu bėgti ir prašau kiekvienų sutiktų žmonių, kad man padėtų išvykti iš dykumos į civilizaciją, kur yra vandens, maisto ir pan. Ir, kad ieškausi pagalbos bet kokiu būtų išvykti iš dykumos.

Apie karutį

Pilantys purvą ant manęs žmonės klausinėja, kur karutis, ir manęs nei paklausia nei pasidomi, kad karučio aš atsisakiau dar prieš atbėgimą iki dykumos kelio. Ir labai aiškiai įvardinau priežastis kodėl: su karučiu būtų neįmanoma įveikti dykumos kelio. Kai pradėjau bėgti dykuma, sužinojau apie moterį Vokietę, kuri pradėjo eiti tuo pačiu keliu su karučiu. Ji jame išbuvo viso labo 15 km ir apsisuko atgal, nes karučio padangos tiesiog per prastos šiam keliui, kuriuo ir ne visi automobiliai pravažiuoja. Aš įvertinau riziką ir priėmiau sunkų sprendimą atsisakyti karučio, už kurį mokėjau nemažus pinigus, ir dar turėjau išleisti 2x (du kartus daugiau – past.) lėšų įsigijant kuo didesnę kuprinę, nes neketinau pasiduoti dėl to savo turimos įrangos nepatikimumo.

Skyriau 2,5 metų pasiruošimui šiai kelionei, ne dėl rekordų ar kitų pripažinimo, bet dėl asmeninio tikslo. Niekada nesiekiau niekam nieko įrodyti. Kai supratau, kad nebegaliu fiziškai tęsti bėgimo, prisiėmiau atsakomybę ir sustojau, ieškodamas pagalbos, kad galėčiau išvykti iš dykumos.

Ir nei norėjau, nei noriu kažko kažkam įrodinėti. Rašau šį įrašą, kad prasklaidyčiau neteisingą susidariusią nuomonę. Ir paaiškinu situaciją dėl draugų ir artimųjų. Nepažįstamų žmonių, „clickbaiterių“, nuomonės formuotojų nuomonė man nėra svarbi, nes žinau, kad nei aš jiems iš tiesų įdomus ar pan. Ir sensacijos bei šaipymąsis yra jų pragyvenimo šaltinis ir jeigu jie to nedarytų, jų tiesiog niekas nesektų.

Jie patys tai puikiai supranta, suprantu ir aš, suprantat ir jūs, ir bet kokiu atveju gerbiu jų pasirinkimą elgtis taip, kaip jie elgiasi.

Galiausiai jie suteikia žmonėms pramogą, paskalas bei „contentą“, kas yra iš esmės geras dalykas, ypatingai tokiais neramiais laikais, kaip šie.

Neturiu ko slėpti. Žinoma, man yra max nejauku, kai žmonės su tuščiomis anketomis rašinėja po mano nuotraukomis, jog nori su manimi susidoroti ir pan., todėl apriboju, kas gali komentuoti po mano įrašais, o kai kuriuos trinu bei blokuoju pikto linkinčius žmones. Manau, tas yra normalu ir sveika mano psichikai.

Ačiū visiems suprantantiems ir palaikantiems draugams.

Ši situacija 10 000 proc. parodo, kas yra tikri draugai, o kas vaizdovosi tokiais. Rimtai, matau kai kurių žmonių įrašus ir nuoširdžiai mane ima juokas, dėl to, kaip greitai jie nusisuko nuo manęs. Ir labai gerai, kad nusisuko. Ačiū už tai!

Nors neatsakau į daugelio jūsų žinutes, bet patikėkit manimi, esu daugiau nei be galo dėkingas jums už palaikymą. Kiekvieną iš jūsų glaudžiu prie širdies.

Šiuo metu esu kelyje, tuoj kirsiu sieną iš WA Northern Territory ir ypatingai trūkinėja interneto ryšys – šią žinutę bandau patalpinti kelias valandas. Ačiū“, – savo paskyroje rašo keliautojas.

Priminsime, kad šią savaitę į žiniasklaidą kreipėsi anonimu norėjęs likti asmuo (vardas ir pavardė redakcijai žinimi – past.), teigęs, turintis įrodymų, jog per Australiją bėgęs D.Narauskas jau birželio mėnesį didelę kelionės dalį važiavo automobiliu. Anot redakcijai rašiusio vyro, jis yra tas žmogus, kuris atrado įmonę, su kuria keliavo D.Narauskas, pasak jo, jis jai pirmas ir parašė, pateikė įrodymų, pvz., nuotraukų.

Šiuo metu D.Narauskas yra nutraukęs savo kelionę dėl atsinaujinusių senų sveikatos problemų.