Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė, portalo ir viešosios įstaigos „Versli mama“ vadovė, linki nebijoti nesėkmių – ir sau, ir moterims, kurias konsultuoja verslo klausimais. Ji dažnai aštriomis savo įžvalgomis praduria jų rožinius iliuzijų balionėlius, parodydama tikrovę, kurią kartais valdo ponas atsitiktinumas ir kurioje dažnai pasiseka tik daug kartų nusivylusiems.
„Ką veiki, kaip sekasi?“ – klausiu seniai matytos pažįstamos. Ji numykia, kad nelabai nelabai... Ir gailiai priduria: „Galiu tik trimis savo pradinukais pasigirti...“ Net jei tai būtų teisybė, manau, joks vyras to neištartų.
Turbūt čia savivertės problema. Be to, prisideda nuovargis: jei moteris dirba iš namų, o jos vaikai mokosi nuotoliniu būdu, tai išsekina. Išgyvenome sunkią žiemą.
Jūs – irgi? Turite keturis vaikus.
Didysis, Dominykas, kuriam 25-eri, gyvena atskirai, o kiti trys – su mumis: Liepai – 15, Ievai – 13, Augustinui – 11 metų. Niekada neleidau sau patikėti, kad baigsiu profesinę karjerą vien todėl, kad turiu vaikų. Antrojo vaiko išvažiavau gimdyti naktį, vos po kelių valandų, kai baigiau vakarinę pamainą naujienų agentūroje. Kitus kartus irgi dirbau beveik iki gimdymo termino.
Turbūt nesu turėjusi ir vaiko priežiūros atostogų – galbūt buvau per daug susireikšminusi šiknė, nes maniau, kad profesionalumo lygį pasiekiau labai sunkiai, juodu darbu, nemažomis investicijomis į save. Tam, kad mokėčiau tiek kalbų, kiek moku, kad sugebėčiau rašyti tekstus taip, kaip rašau, kad galėčiau juos gerai išversti, galų gale, kad su žmonėmis turėčiau apie ką kalbėti. Ir to išbarstyti tiesiog nenorėjau ir negalėjau.
Suprantu, kad ne visos moterys turi vienodas sąlygas, bet man sunkiai suvokiama, kaip, pavyzdžiui, medikė, daugybę metų skyrusi mokslui, pagimdžiusi staiga 2–3 metams nutraukia profesinę veiklą, o paskui vėl grįžta ir bando susigaudyti naujovėse. Nedrįsčiau pas tokią specialistę eiti – nei dantų plombuotis, nei kojos gipsuotis. Daugelio mūsų darbas reikalauja nuolatinių treniruočių, turi nuolat palaikyti formą.