Prancūzijoje gyvenanti Miglė Rim: „Tik iš šalies atrodo, kad viskas sekėsi lengvai“

Lietuvoje Miglė – vis retesnė viešnia: Bretanės sostinėje Rene laukia namai, vyras verslininkas Osvaldas, dukra Emilė ir sūnus Simonas Ainis, o Paryžiuje – vienas kitą vejantys darbai. „Kiekvieną savaitę važiuoju į Paryžių. Atstumas nemažas – apie 400 kilometrų, tačiau kelionė greituoju traukiniu trunka tik valandą dvidešimt minučių. Dažnai paryžiečiai, gyvenantys pačiame Paryžiuje, iš vieno miesto galo į kitą ilgiau važiuoja“, – pasakoja Miglė. Paryžiuje ji filmuojasi seriale, dirba modeliu ir vaidina teatro spektakliuose. „Kaip tik netrukus laukia premjera – pirmiausia pas mus Rene, o paskui ir Paryžiuje. Spektaklis dar neišėjo, bet aš jau džiaugiuosi juo, nes teatro aplinka man visgi artimesnė nei serialai ar mados, – neslepia. – Labai pasiilgstu Lietuvos – gamtos, giminių, draugų. Kaip gali nepasiilgti savo šalies? Sako, kurioje šalyje gimęs pirmą kartą atsigeri vandens, ta šalis tampa tau gimtoji. Visą laiką ją prisiminsi, visą laiką ji tave trauks. Vadinasi, Lietuva man visą laiką bus sava. Vaikus stengiuosi atsivežti čia bent kas dvejus trejus metus. Nors mokyklą ir darželį jie lanko prancūziškus, tačiau namuose kalbamės lietuviškai. Noriu, kad jie mokėtų gimtąją kalbą, kad pažintų tradicijas.“

O prancūzišką kultūrą ir gyvenimo būdą į savo namus įsileidote?

Žinoma, mums daug kas labai patiko: tarkime, prancūzų taip gerbiamos šeimos vakarienės, kartais net ir pietūs. Susėdame visi drauge, kalbamės... Vakarienei mėgstu pagaminti kokį sveiką patiekalą. Ir vyras labai skaniai gamina. Bretanė garsėja jūrų gėrybėmis, austrėmis – jos tikrai dažnas patiekalas mūsų namuose. Beje, prancūzai, tiksliau, bretonai, turi ir kefyrą, tik vadina jį kitaip ir visada akcentuoja, kad tai – jų nacionalinis gėrimas. O mes ginčijamės – kad mūsų (juokiasi). Na, bent jau lietuviškais šaltibarščiais su bretonišku kefyru prancūzus tikrai esu ne kartą sužavėjusi. Beje, Bretanėje lietuvių nedaug, tačiau įsivaizduokite: Rene gyvena mano vyro buvusi klasiokė ir klasiokas. Pasaulis iš tiesų yra labai mažas!

Persikėlimas gyventi į Prancūziją buvo ilgai planuotas?

Visiškai ne. Vieną kartą su vyru buvome atostogų Paryžiuje, dar nuvažiavome į Bretanę. Labai patiko žmonės, aplinka. Antrą kartą atostogų ten išvažiavome, kai jau laukiausi: ištekėjau studijuodama trečiame kurse, o ketvirtame pradėjau lauktis dukters. „Kodėl gi nepraleidus Bretanėje mėnesio? – ėmėme galvoti. – O gal pagyvenkime čia ilgiau?“ Man visada patiko keliauti, matyti daugiau, neužsisėdėti vienoje vietoje. Bretanės prancūzai man pasirodė be galo šilti, atviri, svetingi žmonės. Kažkodėl dažnai iš lietuvių girdžiu, kad prancūzai jiems atrodo arogantiški, uždari. O man turbūt teko šansas pažinti tik mielus ir gerus žmones.

Negaila buvo palikti teatrą, atsisakyti aktorės karjeros?

Ketvirtą kursą baigiau, diplominį darbą gyniau jau pagimdžiusi dukrytę – spektaklio metu užkulisiuose dar spėdavau ją pamaitinti. Bet jaučiau, kad noriu atsidėti šeimai: atsisakyti spektaklių, darbų – visko atsisakyti ir auginti vaiką. Tai kam tada sėdėti Vilniuje, jei galima Bretanėje? Juo labiau kad, dar prieš mums susipažįstant, vyras jau buvo kelerius metus gyvenęs Prancūzijoje, mokėjo prancūziškai. Tik buvo nusprendęs grįžti į Lietuvą ir iš čia kojos nebekelti. „Prancūzija – vieni biurokratai! Nusibodo...“ – dejuodavo. Bet kai aš įsimylėjau Bretanę, jis irgi pradėjo mąstyti – na, kodėl gi ne. Įsigijome ten namą ir dukrai gimus, 2008-aisiais, persikėlėme. Pamenu, dar vyko „Sirenų“ festivalis – grįžau suvaidinti savo pradėtuose darbuose. Bet jau mačiau, kad nelabai įmanoma pirmyn atgal skraidyti dėl vieno spektaklio ar kokio naujo vaidmens.

Kurį laiką ir buvau tapusi tiesiog namų šeimininke – auginau dukrą, rūpinausi namais. Tiesa, pirmame trumpametražiame filme nusifilmavau jau po poros mėnesių, kai persikėlėme į Prancūziją. Paprasčiausiai pasisekė, nes būtent Bretanės sostinėje Rene, kur įsikūrėme, vyko aktorių atranka. Filme „Viskas juoda“ buvau juodojo miestelio veidas – tarsi kokia juodoji dama. Reklaminiai filmo plakatai su mano atvaizdu buvo iškabinti po visą Reną. Kur eidavau, į mane žvelgdavo mano portretai. Bet pati net filmo premjerinėje peržiūroje nebuvau, nes vaikas susirgo.

Paskui darbo pasiūlymai iškart pasipylė?

Oi, ne!.. „Be kalbos turbūt nieko man nepavyks... – pamenu, ir pati galvojau. – Bet jeigu pabandysiu, niekas juk per galvą neduos.“ Vyras padėjo išversti mano CV ir pradėjau ieškoti prancūziškų aktorių atrankos agentūrų.

Man siūlė nebent epizodinius, „bežodžius“ vaidmenukus – verslininko žmona, padavėja. Ilgainiui susiradau aktorių atrankos bazę, kuriai priklauso profesionalūs aktoriai. Kadangi Lietuvoje buvau baigusi aktorinį, turėjau diplomą, jau mokėjau prancūziškai, galėjau patekti į šitą aktorių bazę. Atsirado nedidelių vaidmenų ir ilgametražiuose filme. Pamenu, kaip skaudu buvo, kai kino salėje žiūrėdama pamačiau, kad mano stambūs planai nepateko į filmą. „Niekada daugiau nesifilmuosiu!“ – nusivyliau. Bet tas liūdesys greitai praėjo – neverta nusiminti dėl tokių dalykų, reikia optimistiškai judėti į priekį. Laisvalaikiu dar vaikščiojau podiumu ir demonstravau madas, pristatinėjau dizainerio Thierry Marino vestuvines ir kokteilines sukneles, trejus metus iš eilės buvau jo leidžiamo žurnalo veidu. Dirbau su „Saint Laurent“ ir kitais mados namais. Bet modelio darbas man buvo nuobodokas, o vaidmenys kine – reti. Man, teatro aktorei, baigusiai režisieriaus Rimo Tumino kursą, vaidinusiai teatro spektakliuose, norėjosi rimtesnės veiklos. Tačiau mačiau, kad gauti gerą vaidmenį kine yra be galo sunku, – negi visą gyvenimą vaidinsiu vien nebylias gražuoles? Tai kiek žeidė mano, kaip aktorės, savimeilę: „Kaipgi čia taip? Aš gi iš Lietuvos! Aš baigusi Tumino kursą! Kaip jūs nežinote, kas yra Tuminas?!“ Tikėjau, kad lietuviška teatro mokykla yra labai stipri ir kad aš turiu apginti jos garbę.

Prancūzijoje yra kelios teatro mokyklos – teatro šeimos, kaip vadina prancūzai. Taip, kaip Lietuvoje būtų Tumino, Vaitkaus ar Koršunovo teatro šeimos. Dėl smalsumo ir noro mokytis patekau į vienai tokiai prancūzų teatro šeimai priklausančio režisieriaus ir aktoriaus Robino Renucci kursus. Ten užmegztos pažintys atvėrė naujus kelius ir gavau pirmąjį pasiūlymą vaidinti šiuolaikinio teatro spektaklyje.

Tuo metu jau kalbėjote prancūziškai?

Kalbėjau, bet labai blogai. Ir spektaklis buvo ypač sudėtingas – paremtas prancūzų kalbos technika: tarkime, kaip dainuojant ką nors pasakyti, humoristiškai apžaisti žodžius, frazes... Daug kas bandė mane atkalbėti: „Tau nieko neišeis... Net mums, prancūzams, tai – tikras išbandymas...“ Bet užsispyriau, kad pabandysiu. Ruošiausi dieną naktį, režisieriui taip patiko, kad pradėjo man duoti vis daugiau ir daugiau solinių numerių. Žinoma, kolegos aktoriai žiūrėjo kreivai, bet po pirmų spektaklių ir publika plojo, ir kolegos labai gyrė.

Vėliau teko vaidinti ir klasiką. Vėlgi darbą gavau visiškai atsitiktinai: kartą kolegų pakviesta atėjau pažiūrėti vieno spektaklio. Po jo režisierius bendroje kompanijoje prasitarė, kad ieškos naujos aktorės. „Aš – aktorė. Ar galiu pabandyti?“ – paklausiau. „Nemanau, kad su tokiu akcentu būtų įmanoma...“ – suabejojo, bet leido. Tai buvo pagal prancūzų klasiko Georges’o Feydeau kūrinį pastatytas spektaklis „Ribadier sistema“. Prancūzijoje labai populiarios vodevilinės istorijos, nemažai spektaklių statoma būtent pagal Feydeau kūrinius. Kaip pas mus nuo Čechovo, taip Prancūzijoje nuo Feydeau pradeda mokytis visi būsimi aktoriai. Žinoma, buvo ir konkurencijos, ir kritikos, ir aistrų, ir pykčių, bet galiausiai spektaklis puikiai pavyko.

Aktoriams Prancūzijoje nėra lengva. Jų labai daug, o vietų teatre – kur kas mažiau. Nemažai aktorių patys stato spektaklius ir patys juose vaidina. Pamenu, kaip mums, baigusiems Rimo Tumino kursą, buvo viskas kone paruošta: štai jums naujas nuostabus teatras, štai spektakliai – jūs tik kurkite. Ir jei turi potencialo, beveik bet kuris geriausias Lietuvos teatras tau yra atviras. Prancūzijoje – kitaip, gauti darbo teatre – gana sudėtinga. Užtat šioje šalyje yra tokia sistema: jeigu aktorius per metus daug dirba, surenka tam tikrą skaičių mokamų darbo valandų, gauna ypatingą statusą – jei kitais metais pritrūks darbo vieną ar kitą mėnesį, valstybė jį parems – išmokės jo praėjusių metų vidutinį mėnesio atlyginimą. Lyg ir patogu, bet man vis tiek atrodo, kad dauguma aktorių Prancūzijoje vargsta: patys turi pastatyti pjesę, patys rasti rėmėjus, dekoracijas, kostiumus, patys vaidinti... Žinoma, jei pakliūtum į geriausius Paryžiaus teatrus, būtų kitaip. Bet šiaip Prancūzijos teatras palieka tokį susismulkinusio teatro įspūdį – daug aktoriukų, spektakliukų, projekčiukų, vaidmenukų... Kartais taip norisi pasiūlyti: „Pasižiūrėtumėte jūs mūsų Koršunovo ar Tumino spektaklius...“

O kaip atsiradote viename populiariausių Prancūzijos serialų?

Pradėti reikėtų iš anksčiau: 2013 metais nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Nostalgija tėvynei buvo milžiniška. Kaip tik dar ir vienas žinomas režisierius pradėjo vilioti pasiūlymu – vaidmeniu savo naujame spektaklyje. Labai norėjau vaidinti pas jį, buvau pasiilgusi tikro lietuviško teatro. Grįžau vasarai įsibėgėjant – šilta, smagu, visi draugai, kursiokai: „Migle, kaip faina, kad grįžai!“... Toks didelis, geras wowwww vyko aplink mane! Vaikščiojau į repeticijas, mokiausi, svajojau, bet... režisierius manęs taip ir nepaėmė. Tiesa, grupiokai įtraukė į savo spektaklius – sukūriau prancūzaitės vaidmenį spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ su Regimantu Adomaičiu Mažajame teatre. Nusifilmavau Sigito Račkio režisuotame seriale „Motina ir sūnus“, paskui dar seriale „Tikras gyvenimas“. Iš prodiuserio Rolando Skaisgirio gavau pasiūlymą vesti laidą kartu su Arūnu Valinsku, o vienam serialui jau rašė vaidmenį – specialiai man. Bet finansinė situacija Lietuvoje buvo nekokia – darbų kiekių ir uždarbio prasme Prancūzijoje man sekėsi kur kas geriau. Kaip tyčia pradėjo skambinti ir prancūzai režisieriai, aktoriai, su kuriais dirbau, klausė, kada grįšiu. Be to, ir dukra Emilė kartą man taip rimtai kaip suaugusi pasakė: „Mama, noriu susigrąžinti savo gyvenimą. Noriu namo.“ Dar viena priežastis: su vyru pradėjome kalbėti, kad mums reikia antro vaiko. Grįžau į Bretanę vėl atsiduoti šeimai. Iš tiesų gana greitai pastojau ir susilaukėme berniuko. Kiti keleri metai buvo skirti mano patiems brangiausiems – vaikams.

O kai sūnui suėjo dveji, vis dažniau pradėjo lankyti mintis: vėl noriu kurti. Mano mintys tarsi prišaukė darbus: spektakliai, gastrolės, fotografijų projektas... Prancūzijos pietūs–Paryžius–Londonas – šituo trikampiu skraidžiau kelis mėnesius. Kartą agentas pasiūlė ateiti į aktorių atranką vaidinti seriale. Anksčiau kažkaip skeptiškai žiūrėjau į serialus – jei ir būdavo kokių kvietimų, dažniausiai atsisakydavau. Bet po darbo lietuviškuose serialuose patirties pagalvojau – o kodėl gi ne? Nuvažiavau į atranką ir mane iškart paėmė į serialą „Meilės paslaptys“. Iš pradžių reikėjo suvaidinti trenerę sporto klube. Bet kadangi vaidmenys neretai rašomi konkrečiam aktoriui, turbūt serialo prodiuseris ir scenaristas manyje įžiūrėjo protingą ir gudrią agentę, nes trenerės vaidmuo pamažu išaugo iki KGB agentės, šnipės Valentinos, – dabar ji viena ryškiausių personažų, mezga intrigas, skiria pagrindinių herojų šeimas, kelia vestuves ir skraido malūnsparniais. „Meilės paslaptys“ yra kultinio prancūzų serialo „Elen ir vaikinai“ tęsinys. Tai – savotiškas amerikiečių serialo „Draugai“ atitikmuo. Su šituo tęsiniu serialas rodomas jau dvidešimt penkerius metus ir iki šiol yra populiariausias bei žiūrimiausias. Aš kartais susikuklinu ir per daug nesigiriu tokiu darbu – juk ne didžiajame ekrane vaidinu, o tik seriale... „Bet tu vaidini kultiniame seriale!“ – net kvapą užgniaužia prancūzams.

Jūsų gyvenimą tikrai galima pavadinti be galo sėkmingu.

Tik iš šalies atrodo, kad viskas man sekėsi lengvai. Oho, kiek darbo buvo įdėta, kad taip sektųsi! Manote: nuėjau, pabandžiau ir gavau – ne, tikrai nebuvo taip paprasta. Bet pasakoti apie nesėkmes, guostis ar dejuoti tiesiog nematau prasmės. Taip, aktorių konkurencija Prancūzijoje – milžiniška. Vienas režisieriaus ir aktoriaus Ivano Attalo filmas taip ir prasideda: „Prancūzijoje yra du šimtai tūkstančių aktorių moterų. Mano žmona – viena jų...“ Todėl gauti vaidmenį kokiame Prancūzijos teatre, seriale ar filme, ir dar būnant užsieniete, – kaip milijoninėje loterijoje dalyvauti ir laimėti.

Mano sėkmės buvo tik tiek, kad patekau į labai gerą aktorių agentūrą. Nors kai tik apsigyvenome Prancūzijoje, nė viena Paryžiaus aktorių agentūra nenorėjo manęs imti. Tiesiai šviesiai sakė: „Jūs – ne prancūzė“, „Jūs prastai kalbate prancūziškai“, „Mums neįdomi jūsų patirtis“, „Gal kada nors vėliau...“ Manęs niekas neėmė, nors rodžiau savo CV, pasakojau, kur mokiausi, ką esu vaidinusi, kur dirbusi, rodžiau gražiausias nuotraukas. Perėjau tikrus kryžiaus kelius ir patyriau daugybę nusivylimų. Viskas pasikeitė, kai po pirmo vaidmens spektaklyje režisierius mane rekomendavo savo agentui vienoje geriausių Paryžiaus agentūrų. Tik tada atsirado daugiau pasiūlymų. Kitaip turbūt niekaip nebūčiau ten patekusi, nes tų atrankų, į kurias dabar vaikštau, viešai niekas net neskelbia. Arba štai, dar vienas sėkmės pavyzdys: Rene susipažinau su fotografu, kuris, kaip vėliau man pasakė, yra vienas geriausių portretistų Prancūzijoje. Jo darytos mano nuotraukos – didžiuliai plakatai – iki šiol kabo jo studijos languose. Visi stebėjosi, kaip patekau pas tokį grandą. Vėlgi – visai atsitiktinai. Bet tik todėl, kad sugebėjau bendrauti su juo paprastai ir nuoširdžiai, – buvau jam įdomi kaip menininkui.

Neabejoju, kad esate susidūrusi su pavydu ir konkurencija.

Žinoma, yra kenkę. Suknelių gal niekas prieš filmavimą ar spektaklį nebekarpo ir batelių nebeslepia, bet kartais galima apie žmogų paskleisti tokių melagysčių, kurios pakenks kur kas labiau. O kur dar kultūros skirtumai: pasakei vienaip, tave suprato kitaip ir dar perdavė trečiaip. Neisi juk ir nepasakosi: „Aš taip nesakiau“ ar „Mane ne taip suprato“. Tokioje profesijoje intrigos neišvengiamos. Televizijoje jų net daugiau nei teatre: TV aktoriai yra labiau verslininkai, iškart apskaičiuojantys, su kuo verta draugauti, su kuo ne... Aš stengiuosi kuo mažiau į tokias intrigas ir draugystes veltis. Šitame pasaulyje labai svarbu atsirinkti žmones, su kuo gali drąsiai bendrauti, o su kuo užteks tik mandagiai pasisveikinti ir atsisveikinti pabaigus darbus.

Ir niekada nebuvote nuleidusi rankų?

Buvau: tais 2013 metais, kai buvau grįžusi į Lietuvą. Atrodė, kad laikas baigti visas tas nesąmones su aktorystėmis – vaidini, jaudiniesi, nervus gadini, ten važiuok, ten bėk... „Kam man tokios siaubingos profesijos apskritai reikia?! – net pradėjau galvoti. – Būčiau tapusi kokia psichologe, turėčiau normalią darbo dieną, savaitgalius leisčiau su šeima...“ Net prisipirkau žurnalų su įvairių profesijų pasiūlymais: varčiau, skaičiau, ieškojau savęs (juokiasi). Galiausiai visgi suvokiau: esu aktorė ir noriu ja likti. Taip, galima sakyti, kad man sekėsi. Bet turbūt didelė tos sėkmės dalis – kad kantriai beldžiausi į visas duris.