Šiuolaikinio šokio idėjų ir terpių tendencijomis dalijasi ketvirtus metus Prancūzijoje ir Belgijoje gyvenantis bei kuriantis choreografas, šokėjas Dovydas Strimaitis. Šokio bendruomenei Dovydas tapo žinomas Codarts (Nyderlandai) šokio bakalauro diplominiu darbu „Still Waiting“ (2018), kuris universitete buvo įvertintas aukščiausiu įmanomu įvertinimu ir pristatytas Roterdamo teatre (Theater Rotterdam) bei Korzo teatre Hagoje.
Į šiuometinį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ (NBŠ) D.Strimaitis atvyks su nauju kūriniu „Hairy 2.0“, kuris buvo išrinktas choreografijos konkurso „Danse élargie“ finalininku Théâtre de la Ville Paryžiuje.
Perspektyvaus sėkmingo choreografo ir šokėjo vardą dar labiau sustiprino pastarųjų trejų metų darbas Marselio nacionaliniame balete, vadovaujamame šiuo metu ryškiausios choreografų trupės „(La)Horde“.
Norėdami atkreipti dėmesį į vietinę šokėjų bendruomenės vertę, festivalio NBŠ rengėjai kviečia publiką pažinti savo šalies šiuolaikinio šokio kūrėjus, jų temas ir raišką, rašoma pranešime spaudai.
Penki vakarai festivalyje bus skirti jauniems kūrėjams ir šokėjams: Dovydui Strimaičiui, Grėtei Šmitaitei, Lizai Baliasnajai, Lukui Karveliui, Gretai Grinevičiūtei ir Agnietei Lisičkinaitei bei Erikai Vizbaraitei, kuriems tautiečių publika yra vertingas kontekstas ir stimulas kūrybai.
– Itin paklausios Marselio baleto trupės pasirodymu prasidės šiuometinis NBŠ festivalis, įdomu kaip prasidėjo Tavo veikla su jais, kokios patirties įgavai šokdamas trupėje?
– Marselio baleto trupė buvo mano pirmoji profesinė patirtis po universiteto, rimta ir netikėtai sėkminga tiek trupei, tiek man. „(La) Horde“ – choreografai Marine, Arthurt ir Jonathan – labai pasitiki savo atlikėjais. 2019 m., kai pradėjau šokti Marselio balete, buvau 22 metų šokėjas be patirties, tad jų tikėjimas mano kūrybiniais sprendimais ir atlikimu man suteikė nepajudinamos (savi)vertės.
Konkurencingame lauke pasitikėjimą savimi įgyti sunku, tad man buvo itin svarbu, kad jau mano karjeros pradžioje jie teigiamai vertino, ką aš dariau. Tuo metu trupė ypač išpopuliarėjo. Nepaisant pandemijos, turėjome daug gastrolių ir dideles publikas – tai neįkainojama patirtis jaunam atlikėjui.
Kai šoki, nereikia to pabrėžti publikai, demonstratyvumas yra perteklius.
Iš to laikotarpio išsinešiau keletą „(La) Horde“ charakteringų postmodernistinio šokio įkvėptų nuostatų: kai šoki, nereikia to pabrėžti publikai, demonstratyvumas yra perteklinis šokyje. Kita: publikai reikia leisti ateiti, priartėti ir pamatyti tai, ko nenorėjau reikšti garsiai. Abiejų nuostatų esmė, kad judesys kalba už save, yra viena mano kūrybos ašių.
Taip pat per laiką su trupe supratau dalykų, kurie iki tol man atrodė nereikšmingi, svarbą. Tarkime, man šokis yra visų pirma judesio, o ne vizualusis menas, o „(La) Horde“ sceną mato kaip vizualaus meno aikštelę. Jie taip pat aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, todėl įdomu pamatyti, kaip vizualinė komunikacija papildo jų pasirodymus. Tai nėra tipiškas choreografų elgesys, jie vieni pirmųjų komunikuoja tokiu braižu.
Anksčiau maniau, kad kuriant gerą meną reklama nereikalinga, tačiau akivaizdu, jog esant tokiam dideliam informacijos srautui svarbu kalbėti apie save įdomiai ir prasmingai tiek žodžiais, tiek vaizdais. Tokiu atveju komunikacija gali ne tik aprašyti bet ir praturtinti meno kūrinį (su kuo sutikti kūrėjams gali būti sunku, bet negalima apsimesti, jog taip nėra).
Bandau integruoti šį požiūrį į savo kūrybą. Be spektaklio statymo, dirbu su fotografais, kuriems fotosesijų metu leidžiu laisvai interpretuoti mano darbą vaizdu. Jų savarankiškai kuriama vaizdo istorija pradeda komunikuoti su mano šokiu, publikai tai duoda naujų kampų atrasti kūrinio prasmę (kurių net aš galbūt nežinau).
– Ką gaus mūsų publika atėjusi į Marselio baleto trupės pasirodymą?
– Nepriklausomai nuo to, ar bus priimtina „(La) Horde“ kūryba, šią trupę reikia pamatyti, nes jų balsas labai svarbus šiuolaikinio šokio pasaulyje. Choreografai kalba tokiomis temomis, apie kurias rimtajame mene nelabai norisi kalbėti, remiasi popkultūra, socialinėmis medijomis kaip įkvėpimo šaltiniu, pavyzdžiui, TikTok’as ir memai – yra vieni iš jų kūrybos atspirties taškų.
Svarbu žinoti, kas mus įkvepia ir kodėl.
Jų atvežamoje programoje – dešimtojo dešimtmečio ir šių laikų baleto dekonstrukcijos, papildytos keturių kitų kūrėjų darbais. Juose pristatomi kūrėjai bei kūriniai, kurie padarė įtaką „(La) Horde“ kaip choreografams. Per jų darbus, pasak „(La) Horde“, bandoma paaiškinti, kad kontekstas sąmoningai ir nesąmoningai žmogui daro įtaką. Todėl svarbu žinoti, kas mus įkvepia ir kodėl. Pavyzdžiui, programoje duetas „Les Indomptés“, kuris buvo sukurtas praeitame šimtmetyje, gali atrodyti keistai. Tačiau vakaro formatas leidžia suprasti, kodėl jis buvo aktualus sukūrimo metu ir kaip šių dienų darbuose matosi šio kūrinio įtaka. Marselio baleto trupės programa yra tiek pramoga, tiek skirtingų darbų ir kūrėjų apmąstymas.
– Dovydai, kuo skiriasi Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų braižas nuo kitų šalių choreografų, šokėjų?
– Lietuvoje nėra paprasta būti menininku, todėl tai ir trūkumas, bet ir privalumas. Paaiškinsiu.
Gyvenu ir kuriu Prancūzijoje, kur sąlygos būti šokio atlikėju ar kūrėju yra šviesmečiais nutolę ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo bet kurios kitos šalies pasaulyje. Juk šokio kaip scenos meno istorija prasidėjo būtent čia. Geros socialinės sąlygos kūrėjams ir atlikėjams suteikia daugiau laiko ir laisvės atsiduoti kūrybai. Čia atlikėjai gali atsidėti tik šokiui.
Mes vis dar žiūrime į laisvę su tam tikru įtarumu ir suprantame, kad ji nėra pastovi duotybė.
Tuo metu Lietuvoje šokėjams tenka dirbti paralelinius darbus, pavyzdžiui, mokyti, o tai atsiliepia kūrybai. Keliaudamas pastebėjau, kad Rytų Europos kūrėjų ir atlikėjų darbai atsiranda ne iš galimybės, o iš reikiamybės kurti. Galbūt taip yra todėl, kad mes vis dar žiūrime į laisvę su tam tikru įtarumu ir suprantame, kad ji nėra pastovi duotybė. Bent jau mano kartos Lietuvos kūrėjai vis dar nėra visiškai įsispraudę į vakarietišką saugumo ir pasigėrėjimo savimi burbulą, kuriame iškeliamos paviršinės lokalios problemos be pasaulinio konteksto ir pasaulio istorijos suvokimo.
Turiu pojūtį, kad Lietuvos publika mano kūrybą vertina per daug įvairesnes prizmes, nei kitų šalių žiūrovai. Pavyzdžiui, svetur, publika užduodama klausimus, tikisi tam tikro šabloniško atsakymo, tuo tarpu Lietuvoje klausiama iš nuoširdaus noro išgirsti kažką, apie ką nebuvo paminėta. Todėl labai laukiu susitikimo su Lietuvos publika, laukiu komentarų, pastabų, kritikos bei klausimų, kurie leistų man iš naujo apmąstyti kūrybą ir jos prasmę.
– Kas lėmė Tavo pasirinkimą išreikšti save per judesį ir kas kinta Tavo pasirinkimuose?
– Nuo vaikystės man patiko pasirodymo jaudulys, traukė scenos menai, kūryba, teatras ir muzika. Suvokiau, kad muzikoje pirmas planas atitenka muzikai, o šokyje ir teatre sunku atskirti meną nuo atlikėjo, tikriausiai todėl nesąmoningai pasirinkau šokį. Nors dabar savo kūryboje išgyvenu atvirkštinį procesą – bandau atskirti šokį nuo šokėjo.
Vėliau kūrinys ne išreiškia mano emocijas, norus, o kalba pats už save.
Mano kūryboje šokis yra judesio, o ne kūno menas. Nors šokis yra „pasmerktas“ būti išreikštas per žmogaus kūną, bandau kaip įmanoma labiau koncentruotis į judesį. Kai einame į koncertą, juk svarbiausia ne muzikos instrumentas, kuriuo grojama, bet sukuriamas garsas. Analogas šokyje – svarbiausia ne kūnas, bet judesys, kuris tuo kūnu sukuriamas.
– Ar šokdamas galvoji, kokias emocijas patiria žiūrintysis?
– Kaip atlikėjas turiu klausti, ką kūrėjas nori perteikti – ir stengiuosi tai įgyvendinti, tačiau kaip kūrėjas nepradedu kurti nuo minčių, kokias emocijas gali sukelti mano kūrinys. Galvoju apie judesį, šokį – kas jame man atrodo įdomu. Vėliau kūrinys ne išreiškia mano emocijas, norus, o kalba pats už save. Tik pažiūrėjęs į savo darbą iš šalies pamatau apie ką jis nori kalbėti. Kai kūrinys pradedamas kurti nuo to, ką kūrėjas nori pasakyti, neretai jis tampa politinių šūkių išraiška. Politinius šūkius geriau išreikšti žodžiu, nei sušokti vienos valandos spektakliu – taip daug greičiau ir aiškiau.
– Festivalio reklamoje šiemet vyrauja žodis „Nepaaiškinama“. Ar ne tai turi omenyje, kalbėdamas apie savo kūrybą, kuri neturi aiškiai išreikštos žinios?
– Jeigu idėją galime pilnai paaiškinti žodžiais, tai geriau apie tai nestatyti šokio spektaklio (netapyti paveikslo, nerašyti eilėraščio, nekurti muzikos). Vertingą kūrinį galima analizuoti šimtmečiais, bet nė viena analizė iš tikrųjų jo nepaaiškina. Vienintelis būdas „suprasti“ meno kūrinį yra jį stebėti, klausytis, jį patirti. Viskas prieš ir po to yra tik paviršius.
Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ bus galima pamatyti Dovydo Strimaičio darbą „Hairy 2.0“. Tai choreografinis kūrinys šokėjui ir jo plaukams.