Prancūzijos nacionalinį ordiną atsiėmusi Rasa Starkus: „Prancūzija – mano akių, širdies ir skrandžio šviesa“

Atsiimdama ordiną iš Prancūzijos ambasadoriaus Lietuvoje rankų, Rasa savo apdovanojimą skyrė vyrui Arūnui ir savo vaikams. Jei nei jie, jei ne jų palaikymas, kai ateina lietuviškai beviltiška neviltis, esą „Vyno klubas“ šiandien negyvuotų, nebūtų ir didžiosios metų šventės – „Vyno dienų“.

Po apdovanojimų ceremonijos Rasa sulaukė galybės sveikinimų ir viešai dar kartą išpažino savo meilę Prancūzijai bei jos kultūrai.

Rasa, ką Jums reiškia toks Prancūzijos valstybės apdovanojimas?

Jau sakiau, kad yra ir labiau nusipelniusių. Ir vis dėlto tyliai didžiuojuosi, kad mano, visos šeimos ir komandos darbas įvertintas aukščiausiu lygiu. Gaila, kad ne savoje šalyje. 15 metų Lietuvą mokome vyno vartojimo etiketo, vežame čia gastronomijos kultūros žinias ir patirtį, ugdome žmones, stengdamiesi pakeisti įsisenėjusias persigėrimo tradicijas. Tačiau šiandien mūsų šalyje, atrodo, net amoralu apie tai kalbėti...

Nuo ko prasidėjo jūsų meilė Prancūzijai ir draugystė su Prancūzijos ambasada Lietuvoje?

Pasakysiu priešingai visoms teorijoms: myliu Prancūziją už toleranciją, už laisvę, už gebėjimą savo grožiu ir elegancija sugundyti net patį niūriausią žmogų ją pamilti. Aš myliu jos spalvas, kvapus, jos žmones. Jie sukūrė šalį, kurios miestais, muziejais, maistu, vynu, dainomis, filmais žavisi visas intelektualusis pasaulis. Aš myliu Prancūziją už jos eleganciją ir balansą.

Buvo laikas, kai „pykausi“ su prancūzų kalba, nes mokiausi jos tuo metu, kai visiškai neturėjau tam laiko. O paskui pradėjom draugauti, ir draugystė tęsiasi jau 12 metų. Kalbant paprastai, mus vienija vynas. Jei rimčiau – noras, kad Lietuva pažintų Prancūzijos kultūrą, gyvenimo stilių, o iš prancūzų perimtų gebėjimą kovoti ir būti laisviems visomis prasmėmis.

Kokį Prancūzijos regioną labiausiai mėgstate?

Negaliu įvardyti vieno. Bet tris – tikrai: Bordo, Provansą ir Šampanę. Tai vietos, kurios yra mano akių ir širdies, na, ir skrandžio šviesa.

Prancūziją dažniausiai stengiuosi pasiekti automobiliu. Esu sraigė (pranc. escargot), mėgstu keliauti lėtai, žiopsoti ir nagrinėti. Man patinka užsukti į mėgstamas vietas, kuriose atsigaunu, randu įkvėpimo ir savo verslui, ir savo sielai. Būtinai užvažiuoju į tas pačias parduotuves, pasilabinu su žmonėmis, kuriuos jau buvau sutikusi, – pardavėjais, restoranų savininkais. Ir būtinai parsivežu visko, kas man primena kelionę iki kito karto – kankorėžį, nugenėtą vynuogės šaką, dar neragauto kuskuso pakelį, dėžutę muilų, staltiesę ar dar kokią smulkmeną.

Kokių panašumų ir kokių skirtumų matote tarp Lietuvos ir Prancūzijos?

Jas abi vienodai myliu, jos be galo gražios, jose pilna nuostabių žmonių. Ir vis dėlto prancūzai yra laisvi nuo savo praeities. Didžiuojasi ja, bet eina į priekį. Lietuviai atlaidūs svetimtaučiams, tačiau saviems – be galo reiklūs. O štai prancūzai savo šalyje viską priima natūraliai, suprasdami, kad kokybė gali būti skirtinga. Tik išvykę svetur jie reikalauja išskirtinės kokybės. Prancūzai laisvę supranta atsakingai, o šiandien jiems dar galima pavydėti stipraus prezidento – aktyvaus, progresyvaus ir darančio labai daug dėl savo šalies.

Ar daug prancūzų gegužę susirinks į „Vyno dienas”?

Šįmet bus ir jungtinių prancūzų stendų „Business France“, ir pavienių. Jie atstovaus Šampanės, Bordo, Ronos regionams. Iš Prancūzijos atvyks nemažai vyndarių, rengiame geriausių Bordo ūkių (Grands Crus) ir šampano degustacijas.

Koks prancūzų posakis jums labiausiai patinka?

Manote, kad sakysiu ką nors apie femme arba amour? Na, taip, patinka ir tokie, bet labiau mėgstu linksmus dalykus. Prancūzų rašytojas Alphonse‘as Allais yra pasakęs: „Les gens qui ne rient jamais ne sont pas des gens serieux – Žmogus, kuris niekada nesijuokia, nėra rimtas žmogus.“