Prancūzų dirigentas Victorienas VANOOSTENAS į Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną įsiveržė kaip gaivaus oro gurkšnis. Prieš penkerius metus turėjęs pakeisti sunegalavusį kolegą, programą išmoko per dvi dienas. Stojo prie pirmąsyk matomo orkestro vairo ir, kaip sako pats, „įvyko chemija“. Ir ji tebesitęsia – daugybėje garsių salių laukiamas, pernai žymiajame „La Scala“ teatre debiutavęs maestro į Vilnių skrenda nuolatos, o jo interpretacijos sulaukia galingų publikos ovacijų.
Kaip akimirksniu pakerėti ir priversti įsimylėti šimto žmonių kolektyvą – Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (LNSO), kuris Victorieną vienbalsiai perrinko pagrindiniu kviestiniu dirigentu antrai kadencijai? Kaip rasti raktą į išrankios Vilniaus publikos širdį? Čia turbūt susipina daug dalykų: profesionalumas, kūrybiškumas, beprotiška meilė muzikai ir... prancūziškas žavesys. Jo charizmatiškasis maestro, Prancūzijos Meno ir literatūros ordino kavalierius, apdovanotas už indėlį į savo šalies kultūrą, įneša ir į LNSO programas. Jau spalio 10-osios koncerte „Mitai ir legendos 2“ dirigentas pirmąsyk šį sezoną stos prie pulto Nacionalinėje filharmonijoje.
Iki tol jis keliaus po koncertų sales bei teatrus Europos didmiesčiuose ir vis parlėks į Marselį, kur jo laukia mylimiausi. „Mūsų šeima – tarptautinė. Aš – prancūzas, žmona Marina – japonė balerina, mūsų sūnelis Louis gimė Berlyne, – šypsosi dirigentas, kuriam laiką artimiausiems dažnai tenka tiesiog vogti iš pasirengimo darbams ar poilsio. – Kol kas, manau, tai pavyksta.“
Maestro, beveik dvejus metus esate pagrindinis kviestinis LNSO dirigentas. Kas per tą laiką pasikeitė?
Pokyčių, žinoma, įvyko. Bent aš taip manau. Jaučiu, kad mūsų ryšys su orkestru jau kitoks: esame artimi, vis didesnis malonumas čia grįžti, diriguoti tiems žmonėms ar tiesiog su jais muzikuoti. Man beveik nebetenka stabdyti repeticijų, kad ką nors patikslinčiau, paaiškinčiau, nes vieni kitus pažįstame taip gerai, kad užtenka žvilgsnio ar rankos judesio. Tik retkarčiais padarau dvidešimties sekundžių pertrauką ir pakalbu apie garsą, atliekamos muzikos reikšmę, kontekstą. Ir jie viską pagauna akimirksniu, nors kalbame ne gimtąja kalba – angliškai. Stengiuosi išmokti kuo daugiau lietuviškų žodžių, bet jų viskam dar nepakanka. Būna, repeticijos pradžioje pasakau ką nors lietuvių kalba – kelis svarbius sakinius išmokstu atmintinai. Kai kurie muzikantai moka prancūzų – pasikalbame mano gimtąja kalba.
Kartais pagalvoju, kad jau sugrojome maksimaliai gerai, bet kitąsyk, žiūrėk, būna dar geriau. Jie tą gali! Matau daug orkestrų, bet jūsiškis bene labiausiai susitelkęs į muziką, interpretacijos idėją – filosofinę, poetinę – tą neapčiuopiamą dalyką, kuris koncertą paverčia magišku.
Kalbų mokotės taip pat greitai kaip muzikos kūrinių? Sklando legendos apie matematines formules, kurios padeda viską įsiminti. Beje, vos nepasirinkote studijuoti matematikos – laimė, kad jūsų dvejonės baigėsi Paryžiaus konservatorijos naudai!
Muzikoje viskas paremta skaičiais. Dirigentas yra lyg architektas, matantis pastato visumą ir viską suskaičiuojantis. Žinoma, negalėčiau visko diriguoti iš atminties kaip legendinis maestro Danielius Barenboimas, kurio asistentu teko būti Berlyne, bet tą darau kiek išeina – popierius su natomis priešais akis kartais tiesiog trukdo galvoti.
Nemanau, kad mokydamasis kalbų esu toks stiprus, kaip įsimindamas muziką. Tačiau tikrai bandau įsiminti kuo daugiau lietuviškų žodžių, nes labai gerbiu orkestrą, Nacionalinę filharmoniją, Lietuvą. Jei geriau suprasčiau kalbą, jausčiausi čia dar savesnis.
Rytais vis dar bėgiojate po Vilnių?
Kaip tik vakar bėgiojome su orkestro trombonininku Mariumi Balčyčiu. Tą darau ne kiekvieną dieną – viską lemia gyvenimiškos aplinkybės: kartais būnu per daug užsiėmęs, kartais – per daug pavargęs. Kitaip sakant, ne visada būna lengva padaryti viską, ką norėčiau: groti fortepijonu, skirti laiko sūneliui, šeimai, repetuoti, mokytis naujų kūrinių, galvoti apie koncertų programas ir kartais tiesiog pasidžiaugti gyvenimu (šypsosi).
Bėgu vis kitą trasą: palei upę, gražiais jūsų parkais. Sniegas ar lietus nieko tokio, smagu, kad per sportą geriau pažįstu Vilnių skirtingais metų laikais. Kai buvau čia praėjusį kartą, viskas atrodė šlapia ir patvinę, bet atradau nuostabių naujų vietų. Pažįstu šį miestą vis geriau ir kaskart labiau įsimyliu.
Pernai dirigavote „Perą Giuntą“ vienoje garsiausių pasaulio scenų – Milano „La Scala“. Ar ji išties magiška?
Tikrai magiška – įspūdinga salė, akustika, fantastiškas orkestras, kurio garsas – tobulas ir šiltas. Net raudonas teatro kilimas toks minkštas ir švelnus (šypteli). Tą patį kūrinį buvau dirigavęs Vokietijoje. Leipcige jis skambėjo labai gerai, Milane – tiesiog nuostabiai ir kitoniškai nei ankstesnėje salėje. Lietuvoje jį girdėtume dar kitaip. Tai normalu: garsui įtakos turi net atlikėjų tautybė, emocingumas.
Dirbti „La Scala“ yra nuostabu, bet Vilniuje – taip pat (šypsosi).
Per metus iki šešiasdešimties koncertų ar operų skirtingose šalyse reiškia ištisines keliones. Ar šeima jus mato?
Iš tikrųjų – taip. Daug koncertų vyksta ne taip toli nuo mūsų namų Marselyje. Į juos kartais vykstu automobiliu. Kai išeina, keliaujame visi drauge. Kartais pasiimu Louis į repeticijas, jis jau matė įvairių orkestrų, buvo „La Scala“ teatre. Tikriausiai teks jį atsivežti ir į Vilnių – daug LNSO muzikantų labai nori jį pamatyti. Jau dabar įsivaizduoju, kaip greitai jis su visais susidraugaus ir apkeliaus filharmonijos pastatą, nes yra labai bendraujantis vaikas.
Nors Louis čia dar nebuvo, puikiai žino, kokį repertuarą pas jus atliekame (juokiasi), nes rengdamas programas daug dirbu namuose. Jis gyvena su muzika ir šokiu, nes mano žmona – balerina. Šeima į keliones mane lydi ne taip dažnai, nes tai nėra paprasta – ten, kur atvykstu dirbti, paprastai būnu labai užsiėmęs. Stengiuosi grįžti kuo anksčiau vakare ir leisti laiką su jais, bet mano profesijos žmonėms dažnai tenka iki vėlumos dirbti ir namuose. Reikia rengtis repeticijoms ar koncertui.
Pailsi naktį ir anksti keliesi toliau dirbti. Bet tikrai bandau padalyti laiką tarp muzikos ir šeimos taip, kad ji nebūtų nuskriausta. Tai svarbu. Louis – mano pirmas vaikas, taip gražu matyti, kaip jis auga, pažįsta pasaulį. Noriu kuo daugiau laiko praleisti kartu, dalytis akimirkomis ir jo klausytis, nors sūnus dar nekalba – bandau suprasti jo norus, emocijas. Tėvystė iš tiesų yra visiškai nauja mano gyvenimo dalis.
Taip pat daug keliaujantis maestro Modestas Pitrėnas pasakojo, kad jo šeimoje yra gerasis ir blogasis policininkai: po kelionių dukrų išsiilgęs, lepinantis tėtis ir kasdienę tvarką palaikanti griežtoji mama. Kaip pas jus?
Spėju, mano žmona niekada to neleistų (juokiasi). Sūnus per mažas, tokių dalykų dar nepatiriame. Bet, jei bus tokia situacija, klausiu Modesto. Esu tikras, kad jis duos gerų patarimų.
Išties gyventi, kai tenka daug būti atskirai, nėra paprasta. Man tai kelia tam tikrų baimių. Mūsų namuose skamba kelios kalbos, žinoma, sūnus kalbės prancūziškai, japoniškai, o netrukus, matyt, ir angliškai. Bet man rūpi ne tik kalba. Svarbiausia – ryšys ir auklėjimas. Juk vaiko nesusilaukiau vien tam, kad jį turėčiau.
Savo profesine ir gyvenimiška patirtimi nuolat dalijuosi su daugybe žmonių – orkestrais, muzikantais, studentais. Būtų nesąmonė, jei to negalėčiau daryti su savo šeima. Kol sūnus mažas, pakanka, kad tėtį atpažįsta, bet teks pasukti galvą, kaip tvarkytis vėliau.
Iš kiekvienos šalies Louis parvežate dovanų?
Dažnai. Pastarąjį kartą pliušinį meškiuką jam padovanojo LNSO. Buvo labai miela. Dabar jis yra vienas mėgstamiausių mano sūnaus žaislų.
Ar jūsų žmona jau grįžo į sceną?
Dar ne, bet netrukus grįš. Ji yra puikios formos. Žaviuosi jos stiprybe, drąsa ir valia. Motinystė jai taip pat visiškai naujas gyvenimo puslapis ir jis – ne pats lengviausias. Bet Marina niekad nesustoja sportuoti, daug treniruojasi. Tai, beje, daugiau turėčiau daryti ir aš.
Kuri virtuvė jūsų namuose populiaresnė – prancūzų ar japonų?
Japonų, be jokių abejonių. Marina nuostabiai gamina, moka derinti skirtingų kultūrų kulinarines tradicijas, todėl dažniausiai mūsų namuose – fusion virtuvė. Vis dėlto joje visuomet vyrauja japoniškas ar apskritai azijietiškas skonis ir gaminimo būdas. Toks maistas yra sveikas. Nors, turiu pripažinti, lietuviška virtuvė man labai patinka. Labai mėgstu įvairiai paruoštas bulves, grybus. Apskritai maistas pas jus kokybiškas ir įvairus.
Kaip ir gyvenimas Vilniuje. Nuo tada, kai čia atvykau pirmąsyk, stebiu, kaip greitai viskas juda pirmyn, kaip tradicijos dera su modernumu, kokios čia vyksta parodos, kiti renginiai. Vilniuje daugiau gyvenimo nei kituose didesniuose miestuose. Tą patį galiu pasakyti ir apie kulinariją. Kai lietuviai ją nuvertina: „Ai, tik bulvės“, aš, užsienietis, drįsčiau su jais pasiginčyti. Kaskart atvykęs šioje srityje pastebiu naujovių.
Žaviuosi jos stiprybe, drąsa ir valia. Motinystė jai taip pat visiškai naujas gyvenimo puslapis ir jis – ne pats lengviausias. Bet Marina niekad nesustoja.
Kai kalbėjomės prieš kelerius metus, sakėte, kad neturite namų tvarkytojos, nes mėgstate viską daryti pats. Taip yra iki šiol?
Taip, aš vis dar pats tvarkau savo daiktus, pats lyginu drabužius. Man tai yra savotiška meditacija. Nors, jei mano žmona pamatytų šį interviu, turbūt pasakytų: „Tu tikrai darai nepakankamai!“ (Juokiasi.) Tai turbūt atėję iš šeimos. Pas mus niekada nebuvo įprasta samdyti svetimą žmogų, kuris atliktų ruošos darbus. Dabar, kai turiu taip mažai laiko, gal ir reikėtų priimti tokią pagalbą, bet man patinka viską daryti pačiam. Be to, esu technikos gerbėjas, todėl namuose nemažai prietaisų, padedančių mums su žmona atlikti įvairius darbus.
Pavadinau tvarkymąsi meditacija, nes čia tikrai yra tiesos. Mano galva nuolatos visko pilna: garsų, melodijų, minčių, ką ir kaip turiu padaryti. Kartais užtenka pažvelgti į savo stalą, nukrautą kalnais partitūrų, visokių kitų popierių. Maždaug toks, ko gero, yra kiekvieno muziko „biuras“. Tada pagalvoju: skiriu tam dvi valandas. Viską gražiai susidėlioju, randu reikiamus daiktus ir prie švaraus stalo švaresne galva sėdu dirbti.
Ramiai atsiverčiate naują partitūrą ir...
...kartais idėja atrodo tokia aiški, kad nereikia sėdėti ir galvoti valandą: „Gal šitas garsas turėtų būti toks, o gal – anoks?..“ Kartais geriau pasikliauti pirmu įspūdžiu, o kitąsyk reikia susikaupti ir skirti laiko svarbiems dalykams, kol mintis taps aiški. Kartais būnu tikras muzikos nerdas ir galiu kapstytis be galo (juokiasi). Viskam reikia laiko, o gimus Louis aš tikrai jo turiu mažiau. Bet dėl to esu tik laimingesnis.
Skubančiame pasaulyje išties labiausiai ėmėme vertinti laiką.
O muzika ir yra laiko menas. Juk atėjęs į koncertą turi nurimti – jokio telefono, skrolinimo. Negali šiaip sau kada panorėjęs išeiti iš salės, nebent kažkas nutinka, turi mėgautis akimirka ir medituoti. Būti čia ir dabar – esamajame laike. Muziejai – taip pat puiku. Bet ten gali vieną paveikslą tyrinėti dvi valandas, grįžti prie jo vėliau, ateiti kitą dieną.
Koncerte esi šią konkrečią valandą, o mes, muzikantai, esame, kad padėtume ją užpildyti. Klausytis muzikos, sustoti, manau, yra vienas geriausių dalykų, ką galime sau duoti šiame be proto skubančiame pasaulyje. Dirbtinis intelektas – „ChatGPT“ ir kiti įrankiai – jį tik greitina. Negaliu nuspėti ateities, bet manau, kad gyvos muzikos koncertas liks tarp tų tikrų, nesumeluotų dalykų visais laikais. Esu amžinas optimistas, tikiu, kad ateityje žmonės vis labiau gręšis į tai, kas gyva ir tikra, ne dirbtina, sukurta kompiuteriu.
Tai – muzika, šokis, menas apskritai. Dirbtinis intelektas – nuostabus pagalbininkas daugelyje sričių, bet jis nekuria, neišranda, o tik imituoja, valdo begalę informacijos ir išrenka ką nors iš to, kas jau padaryta. Jis neturi žmogiškų jausmų. Simfoninio orkestro koncertas šiais laikais – kaip vaistas pavargus nuo dirbtinumo.
Niekas nepakeis to jausmo, kai įžengiu į sceną, pamatau pilną klausytojų salę ir pajuntu jų visų energiją. Aš dirbu ne dėl to, kad tapčiau garsus. Ne. Mano kredo yra labai paprastas: suteikti publikai kuo geresnę patirtį, sukurti akimirką, kurios neįmanoma pakartoti.