Prancūzų intelektualas Christianas Noorbergenas: „Meno sukeltas sukrėtimas gydo“

„Taip kurti reikia didelės drąsos“, – sako intelektualas, lapkričio 9 dieną Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune pristatysiantis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą parodą „Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik“. Tiesiai iš Paryžiaus – menininko pamąstymai apie ekspresionizmą ir nemeluojantį kūną.

„Daugialypiai kūnai yra mūsų vienintelė gyvenimo vieta“, – jūs sakėte apie vieną iš parodos Kaune dalyvių Gérard Stricher. Atrodo, kad įvairiausių kūnų parodoje bus daug?

Menininkai neskiria tiek svarbos intelektui, tikrasis ryšys su pasauliu patiriamas per kūną, per tai, kas yra jo viduje, vidinį jo audinį, slapčiausią dvasios gilumą. Kūnas niekuomet nemeluoja. Jis sudarytas iš formų, medžiagų ir spalvų – visai kaip tapyba. Kūnas yra meno ir tikriausios tiesos vieta. Universali buveinė.

Koks bendras bruožas vienija menininkus, kuriuos atrinkote dalyvauti parodoje Kaune?

Kiekvienas iš jų kuria savo kalbą. Kiekvienas „stumteli“ tikėtinumo ribas, gilinasi į kitybę, o tai veda prie giluminio patirčių išgyvenimo. Nė vienas iš šių menininkų neužsiima gaminimu, jie visi kuria. Visi rizikuoja, o jų keliami estetiniai reikalavimai yra labai aukšti.

Kuo Lietuvos meno erdvė jums pasirodė įdomi, kad nusprendėte čia rengti parodą ir padėjote ją organizuoti?

Pažįstu keletą Lietuvos menininkų, o Rūtą Jusionytę – gana artimai. Menas peržengia visas sienas, o tolimos vietos mane itin žavi. Išeiti iš kultūriškai įprastų normų bei surizikuoti yra jaudinantis dalykas. Taip pat, įgyti pasitikėjimą žvilgsniuose, kurie stebi iš toliau.

Ar sunku buvo prikalbinti menininkus atvykti į šalį, kurios jie nė nepažįsta?

Labai lengva. Pasitikėjimas ir draugystė visuomet eina išvien. Smalsu, kad ir nežymiai, prisiliesti prie nežinomybės. Menas – tai tokia dvasios šalis be sienų.

Kuo jus žavi ekspresionizmo kryptis? Ar galima sakyti, kad egzistuoja prancūziškasis ekspresionizmas?

Mane žavi, kad ši meno kryptis atskleidžia ir sužadina savyje dar nepažintus elementus. Vertinu ekspresionizmo kūrybinį brutalumą ir pozityvią energiją. Nors ekspresionizmas dvidešimtojo amžiaus pradžioje gimė toli nuo Viduržemio krantų – Austrijoje bei Vokietijoje, Prancūzija šiandien yra ta šalis, kurioje ekspresionizmas itin gyvas ir atviras. Čia jis suaugo, tapo didis, buvo paženklintas visų praeito amžiaus srovių, ir, visgi, liko prie savo pulsuojančių gimtųjų versmių.

Apie ką jis kalba žiūrovui?

Vibracijas. Ekspresionizmas sudrebina dvasinę gilumą, suskaldo įsitikinimus. Stoja prieš realybę. Prieš būties paslaptį. Jis pastato stebėtoją į slapčiausią ir labiausiai pažeidžiamą intymumo būseną. Tai vibruojantis ir saulėtas menas.

Ekspresionistus vadinate didžiaisiais atsiskleidėliais. Ar tai reiškia, kad šios krypties menininkai yra ypatingai atviri?

Kurdami menininkai atskleidžia jiems patiems apie save nežinomus dalykus. Jų kūryba išsiplečia už kūrybos ribų ir peržengia juos pačius. Ji juos nusineša. Jie pasiduoda nuotykiui žmogaus gelmėse. Jie degina paviršius.

Pats esate keliautojas, daug matęs, ar jus šiame pasaulyje dar kas stebina?

Nesibaigiantys ir patys įvairiausi žmogiškieji turtai. Nors, paradoksalu, tačiau taip pat – ir gilus vienybės jausmas, kuomet įvairios ideologijos nesuteršia gelmių, o visgi, sukuria siaubingus konfliktus.

Ar esate girdėję apie gana konservatorišką lietuvių charakterį? Kokių laukiate reakcijų?

Kūrinai, eksponuojami Lietuvoje, nėra skirti šokiruoti. Jiems žiūrėti reikia laiko. Ir ne tik, prie jų būtina sugrįžti keletą kartų. Jie prasiskverbia į dvasios gilumą, peržengia mūsų regimuosius įpročius. Vertinga, jei meno kūrinys trikdo. Jo sukeltas susierzinimas praturtina. Norėčiau ir linkėčiau, kad lietuviška publika pasiduotų ir galėtų keliauti su šiais kūriniais. Tegul leidžiasi pagaunami. Tegu atranda, tegu nori susitikti ir nebijo sukrėtimo. Meno sukeltas sukrėtimas gydo.