Režisieriai sakydavo, kad Jeanne MOREAU (1928–2017) – geniali, gali suvaidinti bet ką. Tačiau jie stengėsi, kad aktorės herojės būtų panašios į pačią Moreau – seksualią, nuodėmingą, pavojingą, paslaptingą.
PUODAI IR MEDALIAI. Ji buvo apdovanota visuose pasauliniuose kino festivaliuose, pelnė „Oskarą“, du „Cezarius“, Venecijos „Aukso liūtą“, Kanų „Auksinę palmės šakelę“. Bet net senatvėje Moreau, sulaukusi kokio nors pagarbos ženklo (pakviesta vadovauti Kanų festivalio žiuri, gavusi akademiko titulą ar Garbės legiono ordiną), kartodavo: „Vadinasi, aš buvau teisi, o jis – ne.“ Tas „jis“ buvo Anatole’is-Désiré, aktorės tėvas, gana savitas mesjė, girdavęsis, kad jo duktė – gera virėja.
AKTORĖ SU MĖLYNĖMIS. Jis, lyg ir ne urvinis žmogus, vedęs kabareto „Folies Bergère“ šokėją, turintis savo restoraną, dukrą Jeanne auklėjo kaip mormonas. Mergaitė negalėjo žiūrėti filmų, lankyti spektaklių, skaityti žurnalų. Bet ji turėjo mamą; jos paskatinta ėmė slapčia studijuoti teatro meną, o 1947-aisiais debiutavo „Comédie-Française“. Ir greitai tapo žvaigžde. Moreau gimdytojas, iš žurnalų sužinojęs, ką veikia dukra, sumušė ją ir liepė nešdintis iš namų...