Prekės ženklo „Utalla“ dizainerė Rūta Lendraitytė: „Sąmoningumas yra didžiausia mūsų vertybė“

Rūta, kada prasidėjo tavo kūrybinis kelias? Kaip supratai, jog pagrindinė tavo gyvenimo veikla bus susijusi su dizainu?

Na, tikriausiai tai viena keisčiausių mano gyvenimo istorijų. Kaip vakar pamenu, žygiavau namo iš mokyklos ir rimtai, labai rimtai, buvau susimąsčiusi, ką reikės veikti gyvenime, kad būtų prasminga, įdomu, nenuobodu, nes kaip ir į pabaigą ketvirtė klasė… Man tada nuoširdžiai atrodė, kad jau metas priimti šį sprendimą. (juokiasi) Tai va, tą dieną keliaudama namo ir nusprendžiau, kad noriu būti dizainere ir labai nuosekliai nuo pat tos akimirkos to ir siekiau. Ir tikriausiai tik įstojusi iš tikrųjų supratau, kokį sprendimą priėmiau tada žygiuodama namo.

Esi įkūrusi savo prekės ženklą „Utalla“. Kurio momentu atėjo mintis ieškoti vardo, po kuriuo galėtų prisiglausti tavo kūriniai? Kaip sekėsi ieškoti pirmųjų šio prekinio ženklo gerbėjų?

Tik įstojusi į Vilniaus Dailės akademiją, dar pirmame kurse, nusprendžiau pradėti kurti savo prekės ženklą. Tą akimirką pasiekusi įstojimo tikslą kaip ir trūko naujų iššūkių. Tuo gyvenimo momentu visi žinojo, kad vadovaujuosi taisykle: „Kam gyventi lengvai, jei gali sunkiai, bet įdomiai“. Tada man atrodė, kad iš gyvenimo reikia pasiimti viską. Ir man sekėsi, „Utalla“ nuo pat pirmos akimirkos turėjo krūvą nepakeičiamų gerbėjų ir jų vis daugėjo. Jų vis dar daugėja.

Kaip manai, ar Lietuvoje žmonės ieško išskirtinio dizaino ir jau yra pasirengę už jį mokėti kelis kartus didesnę sumą?

Drąsiai sakau, kad taip. Bent jau taip rodo mano patirtis. Tik pridurčiau, kad žmonės ieško ne tik išskirtinio dizaino, bet ir draugiško, asmeniško santykio su pačiu kūrėju. Mane labiausiai džiugina tai, kad savo šalyje pradedame vartoti atsakingai – perkame mažiau, bet kokybiškesnius produktus. Mums rūpi, kas kuria perkamą daiktą, kokiomis sąlygomis jis yra sukurtas, ar su prisidėjusiais žmonėmis yra sąžiningai atsiskaitoma, kokios medžiagos naudojamos kuriant produktą, kiek produktas bei jo gamyba yra draugiški mūsų aplinkai. Visas šis sąmoningumas yra didžiausia vertybė.

Realizuoji save ne tik kurdama drabužių kolekcijas, bet ir dirbdama kino industrijoje, teatre. Ar nesunku kurti savo prekiniam ženklui, kuomet tiek kūrybinės energijos atiduoti įvaizdžiams serialuose, filmuose, spektakliuose? O gal anaiptol, šiol veiklos viena kitą papildo?

Dažnai pati užduodu sau šį klausimą, bet aš kitaip tiesiog nemoku. Dirbant prie vieno dalyko man pasidaro viskas per daug monotoniška ir tada visa energija tiesiog dingsta, viskas sustoja. O kai projektai žvėrišku greičiu keičia vienas kitą, viskas verda, papildo, tada žinios iš kino ateina į teatrą, teatro žinios į „Utalla“ ir atvirkščiai. Jauti pastovų visapusišką tobulėjimą ir tai yra labai malonu.

Kiek laiko atėmė sėkmingos kolekcijos „The Clothes are Alive“ kūrimas? Ja akcentuoji produkcijos atsakingumą ir jos medžiagų tvarumą. Ar šiomis vertybėmis remdamasi kūrei ir pačią kolekciją?

Negalėčiau pasakyti, kad kolekcijos „The Clothes are Alive“ kūrimas atėmė iš manęs laiko, greičiau padovanoju tris įspūdingus, ypač kūrybingus metus. Taip, kolekcija akcentuoja vartojimo atsakingumą bei medžiagų tvarumą, bet tai tik labai maža dalis viso informacijos, apie ką kalba ši kolekcija. Šalia viso šio projekto greta eina mano dviejų metų mokslinis tyrimas apie tai, kaip žmogus pasąmoningai kalba per savo aprangą.

„The Clothes are Alive“ kolekcija buvo pastebėta ir Kijeve vykusio Tarptautinio jaunųjų dizainerių konkurso organizatorių, kurie sukvietė geriausius devynių Europos šalių dizainerius pristatyti savo kolekcijas bei apdovanoti didžiausią talentą. Į jį buvai pakviesta kaip Lietuvos atstovė. Koks jausmas atstovauti savo šalį?

Tai didžiausia garbė, kokią iki šiol esu patyrusi.

Susipažinai su talentingiausiais kitų šalių jaunaisiais dizaineriais – keitėtės patirtimis, kalbėjote apie globalias mados pasaulio problemas. Kaip atrodė tos keturios dienos su dizaino ateitį kuriančiais žmonėmis?

Prieš kelionę man atrodė, kad gyvenime esu mačiusi bei patyrusi tikrai pakankamai, tačiau tai, ką turėjau galimybę išgyventi ten, mano pasaulėžiūrą vėl apvertė 180 laipsnių kampu. Ir galiu pasidžiaugti, kad šis projektas subūrė globalią bendruomenę, kuri toliau komunikuoja ir kuria ateities projektus. Tikiuosi, jog greitu metu apie juos plačiai išgirsime.

Kijeve organizatorių kvietimu lankeisi pirmą kartą. Kokį įspūdį per šias kelias dienas susidarei apie šį milijoninį miestą ir miestiečių stiliaus pojūtį?

Taip, gėda prisipažinti, bet Kijeve buvau pirmą kartą – įsimylėjau šį miestą ir visą šalį.

Modeliai su tavo kurta kolekcija žengė podiumu, ištiestu pagrindinėje Kijevo gatvėje. Susižavėjimo neslepė ne tik konkurso komisija, bet ir žiūrovai, susirinkę iš visos Europos. Koks jausmas būti tarp talentingiausių? Ar tai įkvepia siekti naujų viršūnių?

Tiesą sakant, iki susidūrimo su šiuo klausimu, neteko apie tai susimąstyti. Tiesiog darau tai, kas man labai patinka, žygiuoju savo keliu, įveikinėju savo iššūkius ir neklausiu savęs: ar aš tarp geriausių? Ar aš geriausia? Tiesiog darau tai, kas man atrodo prasminga.

Atslūgus emocijoms pradeda kirbėti mintys apie naujus projektus. Kam planuoji skirti savo kūrybines mintis ateityje?

Šiuo metu užbaiginėju švedų kino projektą, rugpjūčio pabaigoje pradėsiu statyti spektaklį „Begadielnia“ Šiaulių Nacionaliniame dramos teatre. Neslėpsiu, kad po projekto Kijeve atsirado labai patrauklių pasiūlymų, tad kas bus po šių dviejų projektų net pačiai sunku nuspėti, tik žinau vieną – viskas ir toliau labai sparčiu žingsniu juda kažkur tolyn, tad visai gera nežinoti, kur.