Premjerai pagal Šekspyro tragediją besiruošiantis Paulius Markevičius: „Koriolanas“ – apie šiandieninę Lietuvą"

Pastaruoju metu dirbai su šiuolaikine dramaturgija, kūrei remdamasis kolektyvinės kūrybos principais. Dabar imiesi klasikinės pjesės – pirmą kartą statai Šekspyrą, tokį plačios aprėpties, gilių kūrinių autorių. Kaip jis atėjo į tavo kūrybą?

Tikrai, tai vienas monumentaliausių literatūros kūrinių, su kuriais kol kas esu dirbęs teatre. Kaip jis atėjo? Tikriausiai, kaip ir dažnam, mokykloje. Vėliau plačiau ir nuodugniau teko susipažinti su autoriaus kūryba studijuojant, taip pat lankant spektaklius. Statyti šio autoriaus kūrinį pakvietė teatro „Meno Fortas“ direktorius Audrius Jankauskas.

Kadangi Šekspyras yra dažnai statomas teatre, tiek kūrėjai, tiek žiūrovai jau turi santykį su vienos ar kitos pjesės ankstesniais pastatymais scenoje. Vargu, ar tas santykis yra atsiradęs su „Koriolanu“. Tau tai palengvina ar pasunkina darbą?

Sakyčiau, kad tiek kūrėjai, tiek žiūrovai turi santykį su autoriumi apskritai. Įdomiau gyventi neturint išankstinio santykio, nusistatymo. Tad kartais sunkiau yra atsisakyt senų įpročių, nei prisipratint naujus. Dauguma spektaklių, kuriuos kūriau, remiasi naujai sukurta arba ne itin daug teatro scenoje statyta literatūra. Neturiu su kuo palyginti ir įvertinti, kaip yra sunkiau. Kiekvienam kūriniui formuoji savą interpretaciją, ryškiau pabrėži pasirinktas temas, požiūrį į jas. Kuri savą pasaulį. Tikriausiai per žiūrovams pažįstamą dramaturgiją gali sukurti platesnį užuominų, paralelių, išnašų sceninį pokalbį. Kiekvienas kūrinys gali būti interpretuojamas labai plačiai, nepriklausomai nuo, tarsi, jau nusistovėjusių taisyklių.

„Koriolanas“ yra labai vertinama pjesė, tačiau ji nėra pakankamai statoma teatre. Kodėl taip yra?

Geras klausimas, kodėl vertinama pjesė yra mažai statoma. Ši pjesė nepanaši į populiariuosius autoriaus darbus – joje mažai romantizmo ir mistikos, atsiskleidžiančių per sielos gelmes veriančius monologus ar išpažintis. Šis kūrinys dalykiškas, orientuotas į veiksmą, gan sudėtingą daugiasluoksnę dramaturginę liniją. Tam tikra prasme galima pavadinti nešekspyriškas. Personažų čia daugiau nei trys dešimtys, o pagrindinė siužeto linija kuriama per politinę prizmę. Gal komedijos ar bendražmogiškas emocines temas nagrinėjančios pjesės yra populiaresnės teatro repertuaruose. Toks būtų mano spėjimas, ar veikiau bandymas pateisinti jos retą pasirodymą scenoje.

Apie ką yra „Koriolanas“?

Autorius pjesę rašė remdamasis manomai tikros asmenybės gyvenimu. Kajus Marcijus Koriolanas yra sėkmingas romėnų kariuomenės vadas. Už savo drąsą ir narsumą vertinamas ir susilaukiantis populiarumo. Jo politinės pažiūros yra radikalios, todėl nepalankios valdančiai daugumai, kuri nusprendžia su juo susidoroti. Šalia šios pirmojo plano siužeto linijos atsiskleidžia viena šalutinių dramos linijų –  herojaus ir motinos santykiai, kurie spektaklyje užima vieną svarbiausių vietų. Spektaklio herojus, nors ištikimas taurioms vertybėms, dėl savo vidinio ir emocinio pasaulio refleksijos stokos ir sudėtingumo tampa aplink esančių žmonių ir savo emocijų manipuliacijos auka.

Ar šiandienos socialiniai, kultūriniai bei politiniai kontekstai keitė prieš repeticijas turėtą spektaklio viziją? Ar „Koriolanas“ kalba ir apie šiandieninę Lietuvą?

Šio spektaklio repeticijos buvo kelis kartus sustabdytos dėl įsigaliojusių karantino sąlygų. Tai savotiškai išėjo į naudą – pastarojo pusmečio politinis veiksmas Lietuvoje atrodo tarsi scenarijus iš Šekspyro tragedijos. Politikuoti čia ir norėčiau sustoti. Pirmasis sakinys ištartas aktoriams repeticijose buvot tas, kad turime žiūrėti į šį spektaklį ne kaip į politinį veikalą. Jame glūdi kur kas, mano nuomone, svarbesnės socialinės problemos, kurių pasekmes galime pamatyti ne tik politiniame pasaulyje. Iš kur atsiranda nesvarbu kokia kaina perversmų trokštantys žmonės? Iš kur atsiranda tironai, despotai, diktatoriai ir ką jie gali padaryti pasinaudodami visuomene? Kieno vietoje yra visuomenė ir kaip ji kontroliuojama? Kaip turėdami tikslų ar nejučiomis naudojamės vieni kitais? Ar tokios istorijos pasako mums ką nors naujo? Deja, ne. Mes turime išmokti vieną ir tą pačią pamoką –  mylėti vienas kitą.

Nuo Šekspyro laikų, o ir dar nuo seniau, mums to padaryti nepavyksta. Todėl tokie scenarijai be meilės tik kartojasi, sukeldami vis daugiau kančios, susvetimėjimo, baimės. Todėl manau, kad „Koriolanas“ kalba apie šiandieninę Lietuvą ir Pasaulį. Nors repeticijose juokaudavome, kad galėtume pasinaudoti proga ir sukurti labai šiandienai iliustratyvų ir tuo, galbūt, populiarų spektaklį,  džiaugiuosi, kad šia galimybe nepasinaudojome ir gvildename gilesnius gyvenimo pamato klausimus. Bet beveik 70 procentų originalios Šekspyro tragedijos naratyvo sudaro būtent politinių peripetijų vedinas siužetas, tad jų liko ir spektaklyje.

Ar šiuolaikiniam žmogui lengva suprasti tragediją, kurios viena iš aplinkybių – savo šalies išdavystė?

Priklauso nuo žmogaus, ne nuo laiko. Tikriausiai visais laikas buvo tokių žmonių, kuriems išdavystė, veidmainystė, melas, manipuliacija, nereiškė nieko svarbesnio už žodžius akcija, išpardavimas, šlovė...

Dažniausiai režisieriai Koriolano vaidmeniui renkasi vyresnius aktorius. Tavo spektaklyje šį sudėtingą vaidmenį atlieka jaunosios kartos aktorius Simonas Dovidauskas.

Šį aktorių puikiai pažįstu, kartu esame kūrę ne vieną spektaklį. Skaitant dramą man nepaprastai įsiminė Koriolano ir jo motinos Volumnijos scena. Skaitydamas tarsi išgirdau Simono balsą ir pamačiau jį scenoje. Pasąmonės dalykas. Skaičiuojant paskutines dienas prieš premjerą atrodo, kad pasąmonė padiktavo teisingai. Manau, turėtume daugiau pasitikėti savo vidine nuojauta, nei išprotautais dalykais. Tai pasiteisina. Taip pat skaitant „Koriolaną“ ir vertinant jo pateikiamus bruožus, neįsivaizdavau vyresnio aktoriaus. Mes su Simonu esame bendraamžiai, gerai suprantame vienas kitą, nors ir esame skirtingi. Jis turi didelį emocinį bagažą ir patirtį, kurie yra reikalingi šiam vaidmeniui.

Gal galėtum plačiau pristatyti kitus šio spektaklio kūrėjus?

Spektaklyje taip pat vaidina Aldona Bendoriutė ir Tauras Čižas. Su Remigijumi Bučiumi, Milda Noreikaite ir Vygandu Vadeiša kūrybiniai keliai vis persikerta. Labai vertinu aktorių kūrybiškumą, laisvę, atsakomybę – gera dirbti su tokiais žmonėmis. Kostiumus ir scenografiją kuria Ugnė Tamuliūnaitė, muzikos autorius Andrius Šiurys, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Su šia kūrėjų komanda dirbame jau ne pirmą kartą, manau visi jaučiamės saugiai, kad kiekvienas profesionaliai padarysime geriausia, ką galime. Visus jungia panašus estetinis erdvės, nuotaikos ir vertybių suvokimas.

Iki spektaklio premjeros liko kelios dienos. Kada fiksuoji kūrybinio proceso pabaigą?

Taip, jau lieka vos kelios dienos. Aš darbą laikau sukurtu, kuomet aktoriai ir visa komanda visiškai laisvai jaučiasi spektaklio erdvėje ir laike. Tai įvyksta po septinių ar dešimties susitikimų su žiūrovais. Tuomet nelieka nereikalingo nerimo, visi užtikrintai žino, ką turi padaryti ir kokiems netikėtumams turi būti pasiruošę – tam tikros vietos spektaklyje išsigrynina, atsiranda ir užsifiksuoja naujos, kai kurios –  išnyksta. Spektaklis pradeda gyventi savo gyvenimą.