Edwardas BURNE’AS-JONESAS (1833–1898), draugų pramintas Nedu, buvo prerafaelitas. Perėmė brolijos stilių ir gyvenimo būdą, įprotį dalytis žmonomis.
GIGANTAS. Britai jį dievino. Už pasakas apie karalių Artūrą, už tai, kad Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso stilistika glostė akį, o melancholiški herojai atrodė atsklendę iš kito pasaulio. Įspūdį darė ir neįprasti Burne’o-Joneso drobių mastai. Kartais jis imdavosi tokio dydžio paveikslų, kad jų nebaigdavo. „Karaliaus Artūro poilsį Avalone“, šešių metrų ilgio gigantą, vyras tapė septyniolika metų, net keitė studiją, kad turėtų kur atsitraukti ir pamatytų visą drobę.
BARONETAS. Jis nesteigė prerafaelitų brolijos, tik prisišliejo prie jos, nes vyrui patiko anglų legendos ir senoji tapyba. Tačiau akademinio išsilavinimo negavęs Nedas mąstė kitaip nei kolegos, jo darbai kėlė daugiau diskusijų ir labiau žavėjo publiką: baroneto titulą tapytojas pelnė kaip naujos, modernios epochos pradininkas.