Prestižinį didžėjų konkursą laimėjusi DJ Samanta: už viso to slypi labai sunkus darbas

Apie tai ir daug daugiau – interviu su 23-ejų DJ Samanta.

– Gal pirmiausia papasakokite apie save?

– Gimiau ir užaugau Telšiuose. Elektronine muzika susidomėjau dvylikos, kai nuėjau į mokyklos diskoteką. Pradėjau kolekcionuoti elektroninės muzikos didžėjų ir prodiuserių įrašus. Mama prie to stipriai prisidėjo – pirkdavo man diskų, ypač jei išvykdavo į užsienį.

Būdama penkiolikos supratau, kad man neužtenka tik klausyti – norėjau turėti glaudesnį ryšį su elektronine muzika. Parsisiunčiau miksavimo programą „Traktor“, padariau trumpų įrašų ir nusiunčiau penkiems telšiškiams didžėjams. Jie pasiūlė mane pamokyti dirbti su aparatūra, mokė gal metus.

Pirmąkart pagrojau mokyklos diskotekoje, labai jaudinausi ir su publika nebendravau. Na o sulaukusi pilnametystės pradėjau groti tikruose naktiniuose klubuose Telšiuose, Klaipėdoje ir Kaune.

– Jūsų debiutas – publikos ignoravimas. Tačiau dabar grodama ir šokate, ir mojuojate, ir kaifuojate. Ar tai tokia muzika, kurios klausote ir namie?

– Klausau tik tuomet, kai sėdu prie kompiuterio ir ieškau naujos muzikos grojimui. O dažniausiai – poilsio metu ar tvarkydama namus – klausau deep'o, džiazo ar net simfonijų. Tai mane atpalaiduoja, išvalo ir galiu toliau dirbti su savo muzika. Reikia balanso.

– Pasaulyje to stereotipo nėra, tačiau Lietuvoje į moterį didžėją dar žvelgiama įtarokai. Ar nesunku buvo patekti groti į klubus, ypač kol nebuvo užnugario?

– Jei užsienio muzikos industrijoje dirbantys žmonės sužino, ką veikiu, jiems tai visiškai normalu. O Lietuvoje dar jaučiasi tas keistas požiūris. Iš kitos pusės, mūsų klubai kartais labiau nori, kad prie pulto būtų mergina, o ne vaikinas. Nes tai kažkas tokio. Žinoma, būdavo tokių mėnesių, kai niekur nekviesdavo groti ir aplankydavo liūdnos mintys: kas ne taip, kodėl manęs nekviečia?

– O kaip čia yra, kad svetur esate žinoma labiau nei Lietuvoje?

Lietuvoje elektroninė muzika nėra populiari ir jai nėra kur stipriai plėstis. Pas mus gyvena daugiau vyresnių žmonių ir normalu, kad jie neklauso tokios muzikos.

– Labai norėjau sulaukti šio klausimo, bet pati sau gi neužduosi (šypsosi). Manau, kad Lietuvoje elektroninė muzika nėra populiari ir jai nėra kur stipriai plėstis. Pas mus gyvena daugiau vyresnių žmonių ir normalu, kad jie neklauso tokios muzikos.

Kitose šalyse elektroninė muzika reiškia didelius pinigus, ji labai mėgstama, ypač festivaliuose. Didžėjai gauna labai didelius honorarus, o ir žmonės pasiruošę mokėti 50 eurų už įėjimą į naktinį klubą ar bilietą į festivalį.

Šiuo metu pas mus populiari EDM (electronic dance music). Ji turbūt ne mano charakteriui. Nenoriu būti modeliuojama vadybininkų, mano stilius labiau – andergraundas. Netgi beveik susitaikiau su tuo, kad nebūsiu labai žinoma Lietuvoje. Jei to nori, didžėjumi geriau nebūti. Šios profesijos žmones žinos tik tam tikras siauras ratas žmonių. Todėl ir niekada negalvojau apie populiarumą savo šalyje, o ir ne tai turėtų būti svarbiausia. Svarbu ištransliuoti savo muziką kuo didesniam ratui žmonių, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

– Jei jūsų nestabdytų jokios kliūtys, apribojimai, viskas priklausytų tik nuo jūsų – ko, kaip atlikėja, norėtumėte?

– Norėčiau rengti užsienyje didelį festivalį. Lietuvoje – irgi, bet čia tų festivalių ir taip daug, be to, Lietuvos man nebūtų gana. Taip pat norėčiau sukurti drabužių liniją. Būtų tik juodi rūbai, labai modernūs, futuristiški. Tarp kitko, juodą spalvą atradau pernai, būdama Ibisoje, kai pamačiau, kad mano dievukai didžėjai visuomet vilki juodai. Iš dalies tai nukopijavau, bet ir kartu pajutau, kad tai mano spalva.

– Ar klausėte jų, kodėl – juoda?

– Vienas paaiškino, kad juoda spalva atspindi tą muziką, kurią groja. Aš irgi pajutau, kad techno – stipru, galinga, sunku. Iš tiesų nėra kitos spalvos, kuri taip tobulai atspindėtų šią muziką.

– Papasakokite apie pernai vykusį didžėjų konkursą „Burn Residency“, kurį laimėjote.

Atsistojusi groti tarsi išsinėriau iš gyvatės odos ir pasirodžiau nauja aš. Pirmąkart pradėjau šokti grodama, palaikyti akių kontaktą.

– Tai didžiausias pasaulyje toks konkursas, paraiškas jame dalyvauti pateikė 7000 didžėjų iš 133 šalių. Užpernai buvau patekusi į Baltijos penketuką, bet likau ketvirta. Pernai nepasidaviau ir gavau bilietą į stovyklą Ibisoje, ten vyko paskaitos, mokymai, susitikimai. Arėme kaip arkliai visą vasarą. Kiekvieną dieną tekdavo groti prieš garsiausius didžėjus – kad ir Dubfire, Carl Coxą. Neturėjau nė menkiausios vilties nugalėti, maniau, kad laimės patirtis – dauguma dalyvių buvo vyresni. Lūžis įvyko, kai mums reikėjo groti 15 minučių Carl Coxui. Po kokių dešimties didžėjų pasirodymų supratau, kad jie visi vienodi: groja ir į nieką aplink nežiūri. Pajutau, kad turiu būti visiškai kitokia, turiu progą pasirodyti. Atsistojusi groti tarsi išsinėriau iš gyvatės odos ir pasirodžiau nauja aš. Pirmąkart pradėjau šokti grodama, palaikyti akių kontaktą su žmonėmis. Pasitikėjimas savimi išlindo tarsi iš gelmių.

– Ką reiškia laimėti tokį konkursą, kokios galimybės atsiveria?

– Laimėjusi pasirašiau kontraktą su amerikiečių agentūra „The Bullitt Agency“, kuri rūpinasi talentingiausiais pasaulio didžėjais ir prodiuseriais. Turiu stiprų užnugarį. Taip pat gavau 100 000 eurų investiciją į savo karjerą. Po laimėjimo dalijau daug interviu, apie mane sužinojo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gavau viską, net tai, apie ką nesvajojau.

– Šiuo metu bendradarbiaujate su dviem agentūromis – amerikiečių ir austrų. Papasakokite apie savo pasiekimus.

– Turėjau miniturą Argentinoje, apšildžiau Dubfire, labai su juo susidraugavome. Grojau su Johnu Digweedu Lietuvoje, taip pat neseniai vykusiame „Summerburst“, kur pasirodė ir Davidas Guetta. Austrija man – kaip antri namai, ten techno kultūra labai išvystyta, grojau jau 15 kartų. Berlyne grojau su vienu garsiausių prodiuserių Santé, sukūrėme 7 kūrinius. Taip pat grojau Švedijoje, žymiame festivalyje „Sonar“, Ibisoje buvau rezidente klube „Space“, grojau Carlo Coxo vakarėliuose ir jo gimtadienyje. Buvo labai malonu išgirsti, kad jis seka mane feisbuke. Dar grojau Lenkijoje, „Audioriver“ festivalyje, taip pat Bulgarijoje. Ir laukiu žinių iš savo agentūrų apie tolimesnius planus.

– Neseniai turėjau pirmą nemalonią patirtį – grojau viename Lenkijos klube. Klubas sausakimšas, aš euforijoje, ir staiga prieina vaikinas su telefonu. Maniau, kad paprašys užleisti kokią dainą arba parašė, kad aš graži (juokiasi), ir staiga matau, kad telefone parašyta „Nobody knows you...“ (niekas tavęs nežino). Aš jautri, įsižeidžiau, bet išoriškai to neparodžiau ir nusišypsojau. Vėliau klausiau organizatorių, kodėl taip galėjo įvykti, ir jie papasakojo, kad buvo ne vienas atvejis, kai jaunesni didžėjai, norėdami patekti groti į tą klubą, įžeidinėja tuos, kurių nepažįsta, norėdami jiems įkąsti, sumenkinti.

O įsimintiniausias mano pasirodymas buvo Argentinoje, kuomet grojau 4000 žmonių publikai. Nors tirtėjo visos galūnės, kartu jutau nežmonišką malonumą, visi mes buvome kaip vienas, visi suprato muziką.

– Ar kaip mergina jaučiate padidėjusį vyrų dėmesį vien dėl to, kad esate didžėja? Ir, neslėpkime, graži.

– Jaučiu, bet to nesureikšminu (nusijuokia). Aš ne iš tų, kurios tuo dėmesiu maitintųsi. Tegu žmonės maitinasi mano muzika. Sulaukiu nemažai pasisakymų, kad esu garbanota, graži, egzotiška. Bet man norėtųsi, kad gerbėjai apie muziką kalbėtų, o ne apie tai, kaip atrodau.

– Gal yra kažkas svarbaus, apie ką norėtumėte pasisakyti?

Už viso to slypi labai sunkus darbas – jeigu nedirbtum, neturėtum kelionių ir turų.

– Kartais sulaukiu tokių pasisakymų: „Kaip tau faina būti didžėja, daug keliauji, nuolatinės atostogos, restoranai“. Taip, vadybininkai mums užsako gerus viešbučius, klubai organizuoja prabangias vakarienes, kuriose tą vakarą grojantys didžėjai susipažįsta. Bet už viso to slypi labai sunkus darbas – jeigu nedirbtum, neturėtum kelionių ir turų. Nėra taip, kad darbo dienomis nieko neveikčiau – sėdžiu prie kompiuterio, ieškau muzikos, mano namai – mano biuras. Stengiuosi ir pati kurti muziką. Darbo labai daug, laisvo laiko beveik nelieka. Nors daug kam atrodo, jog tai pramoga, bet tai lygiai toks pat darbas, kaip ir žemę arti.

Samantos muzikos paklausyti galite čia: https://soundcloud.com/djsamanta