Prezidento rūmai perduoti Gitanui Nausėdai: „Išgirdau daugelio jūsų godas ir lūkesčius“

Inauguracijos renginiai prasidėjo anksti ryte. Pirmiausia Gitanas Nausėda nuo Aušros vartų keliavo iki Jono Basanavičiaus paminklo.

Po susitikimo su vilniečiais ir miesto svečiais, Gitanas Nausėda atvyko į Seimą, kuriame Kovo 11-osios Akto salėje vyko prezidento priesaika. Sveikinimo žodį tarė ir kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji G. Nausėdai linkėjo kantrybės ir žmonių palaikymo.

15 val. Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda ir prezidentė Dalia Grybauskaitė atvyko į Simono Daukanto aikštę. D. Grybauskaitė Gitanui Nausėdai perdavė Didįjį valstybės antspaudą ir Lietuvos Respublikos konstituciją. Ceremonijos metu buvo nuleista Dalios Grybauskaitės vėliava ir, kaip atminimas, įteikta Lietuvos Respublikos prezidento vėliava.

Prezidentas Gitanas Nausėda itin jautrią kalbą skyrė tautai. Balkone jį stebėjęs tėtis Antanas Nausėda kartu su žmonėmis minioje nesulaikė ašarų. Pasisveikinęs su visais susirinkusiais ir taręs, kad šiandien „visus telkia vilties sklidinas lūkestis“, Gitanas Nausėda citavo poetą Joną Aistį.

„Brangūs Lietuvos žmonės, mano brangioji Lietuva,

sveikinu ir kreipiuosi šiandien į tave, iš mylinčios širdies ir iš visų jėgų... Šiandien Jūs susirinkote čia – lietuvybės šauklio Simono Daukanto aikštėje, o ir visoje Lietuvoje, – ne šiaip reginį stebėti ir ne įprastų „politinių“ pažadų pasiklausyti. Ne. Šiandien jus ir mus, visus, telkia vilties sklidinas lūkestis – kada?

„Kada žmoniškumas ir meilė šventa

Neapykantos narsą pakeis čia, pasauly,

Kada vėl žmogaus čia teisė paminta

Bus visiems ta pati, lyg gaivinanti saulė?“

Taip Lietuvos poetas Jonas Aistis skaudančia širdimi kalbėjo apie praeitame šimtmetyje vykusius karus, apie mūsų Tėvynę draskiusias laisvės kovas... Ir visgi šis poeto šauksmas – ne praeitis, o vis dar mūsų šiandiena. Drąsiai lietuviškos dvasios veržlumu vadavomės iš okupacijos narvo ir siekėme Laisvės. Laisvės – laisvoje Tėvynėje, savo demokratinėje valstybėje, kurioje saugu, oru ir gera gyventi. Tačiau šiandien mes vis dar klausiame: ar tai ir yra ta laisvė, kurios siekėme? Ar jau atėjome į savo Pažadėtąją Žemę – Pažadėtąją Gerovės Lietuvą – visiems? Ar „saulė Lietuvoj“ jau išsklaidė tamsumas? Ar išsipildė Laisvės kovų, Sąjūdžio puoselėta laisvos, stiprios ir gerove visiems sklidinos Tėvynės viltis? Būkime sąžiningi ir garsiai sau ištarkime: dar – ne, dar – ne visiems.

Šiandien pragyvenimo lygio kontrastai Lietuvoje yra vis dar ženklūs. Dalis Lietuvos vis dar vaduojasi iš praeities – iš sovietų sistemos primesto dvasinio ir medžiaginio skurdo. Dažnai neatsakingas, viešojo intereso neginantis politikavimas menkina piliečių orumą ir socialinį teisingumą; netelkia sutarimo ir skatina nusivylimą savo valstybe. Kol šių ligų nepagydėme, kol gerovė mūsų valstybėje netapo visiems prieinamu gėriu ir kol savivertė neužvaldė mūsų širdžių ir protų... tol vis dar nesame laisvi; vis dar nesame nuo vidinių ir išorinių priešų išsivadavusi valstybė.

Pasiryžau imtis Lietuvos prezidento atsakomybės, nes man rūpi sąžiningumo, pagarbos ir atsakomybės politikoje bei visuomenėje įsigalėjimas. Man rūpi socialinis teisingumas ir nuoseklus gerovės visiems kūrimas. Man rūpi vieninga, saugi ir tvarią ateities viziją turinti Lietuva. Mieli Lietuvos žmonės, pastaruosius mėnesius prezidentinėje kampanijoje mes daug bendravome, išgirdau ir supratau daugelio jūsų godas ir lūkesčius. Pasiryžau būti nepriklausomu kandidatu; todėl šiandien Aš esu nepriklausomas prezidentas. Kad būčiau laisvas veikti jūsų labui. Pagaliau, kad ir likčiau toks, kokį Jūs mane pažinote: atviras ir paprastas žmogus, prieinamas ir išklausantis, noriai bendraujantis ir atsiliepiantis.

Esu įsitikinęs, kad taip bus ir po penkerių metų, o jeigu ne – jūs be užuolankų man tai priminkite! Todėl šiandien čia kalba ne tik Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Šiandien manyje kalba ta – jūsų širdžių šilumos sklidina – Tylioji, tačiau didelę jėgą pademonstravusi ir ypatingai graži savo dvasia Lietuva.

Šiandien ši Lietuva klausia – kada? Ir šiandien čia pat ji atsako – dabar! Dabar – pagarba tarp piliečių tetampa Lietuvos gerovės pamatu. Dabar – sąžininga politikų ir valdininkų tarnystė tebūna mūsų kasdienybe. Dabar – Tėvynės meilė teįkvepia mums pasitikėjimo saugia Lietuvos ateitimi. Dabar būkime laisvi, išmintingi ir valingi mūsų bendrojo gėrio, mūsų bendrų namų Lietuvos kūryboje!“