Ir kaip tik nevadino HOPE’O DEIMANTO: Mėlynuoju Tavernier, Žydrąja viltimi, Mėlynuoju prancūzų karūnos deimantu... Už šių garsių pavadinimų slepiasi pribloškiančio grožio brangakmenis, daugybę amžių nešęs nelaimes savo šeimininkams. Nepaisydami prastos šlovės, žmonės fanatiškai siekė jį turėti.
Siužetai apie prakeiktus šventuosius akmenis – ne rašytojų romantikų pramanas. Pasakojimai apie godžius europiečius, vogdavusius brangakmenius iš egzotiškų šventyklų, supykdžiusius dievus, o paskui prakeiktus žynių, šimtmečiais sklisdavo iš lūpų į lūpas, patekdavo į knygas ir dienoraščius. Panašios gąsdinančios istorijos lydėjo keletą garsių brangakmenių. Tarkim, vadinamojo Delio safyro, kitaip – Liūdesio žvaigždės, savininkams taip įkyrėjo visokie bauginimai, kad, spjovę į brangumą bei grožį, tiesiog išmetė safyrą į Londono kanalą.
Bet akmuo įsigudrino grįžti į žmonių rankas ir keletą dešimtmečių sėkmingai gadino jiems gyvenimus. Tada nuspręsta jį padovanoti muziejui. Ten akmenį ištyrė ir netikėtai paaiškėjo, kad tai ne retas unikalios spalvos safyras, o gana banalus tipinio atspalvio ametistas. Nieko stebėtino, kad dievų prakeiksmas savaime išsivadėjo.
Nuodingų kalbų šleifas vilkosi paskui daugybę brangakmenių, pradedant 105 karatų kochinuru (Indijos deimantas puošia Didžiosios Britanijos karūną ir yra vienas garsiausių pasaulyje) ir baigiant paslaptinguoju 6,7 karato Juoduoju Orlovu, kuris puikuojasi rusų carų skeptre. Per šimtmečius tos istorijos gerokai apsitrynė. Ir kai XX amžiaus pradžioje „Vakarinės žvaigždės nuotykiuose“ Erkiulis Puaro išgirsta įprastą intriguojančią istoriją apie deimantus dvynius, pavogtus iš akmeninio stabo akių, jis netiki nė viena iš tų pasakų.