Prie istorinio įvykio prisidėjusi Simona Liukaitytė – lietuvė, kurios žiniomis patikėjo NASA

Naujausias NASA marsaeigis „Perseverance“ ketvirtadienį buvo pasiųstas į kosmosą astrobiologijos misijos, per kurią ieškos senovinės mikrobų gyvybės pėdsakų ir pirmą kartą valdys sraigtasparnį droną kitoje planetoje.

Darbu prie šio projekto gali didžiuotis ir lietuvė, mokslininkė, laidų vedėjos Karolinos Liukaitytės sesuo dvynė, Simona Liukaitytė. 

Prancūzijoje Simona gyveno kelerius metus. Vilniaus universitete, mokydamasi magistrantūroje, atvažiavo į Marselį pusmečiui stažuotis ir čia liko rašyti disertacijos. 

Jau nuo mažų dienų moteris svajojo tapti kosmonaute, vėliau savo gyvenimą visam laikui susiejo su mokslu. Šiandien Simona džiaugiasi, nes ji – viena iš prisidėjusių prie NASA marsaeigio „Perseverance“ kūrybos.

Kalbamės su mokslininke apie jos darbą ir užmojus.

Simona, kaip prisidėjote prie NASA marsaeigio „Perseverance“ atsiradimo? Koks jūsų indėlis į šį projektą?

Dirbau Prancūzijos kosmoso agentūroje, mano darbo tikslas buvo sukurti sistemą, kuri leistų ištestuoti specialų instrumentą, kuris dabar jau yra pritaisytas prie „Perseverance“ marsaeigio. To instrumento tikslas yra, naudojant du skirtingus lazerius ir sudėtingas optines sistemas, analizuoti uolienas Marse, taip pat chemines sudėtis, tikintis rasti organinių medžiagų liekanų, kurios įrodytų, kad Marse buvo gyvybė. Čia kalba eina apie mikroorganizmus.

Kiek laiko truko visi jūsų išvardinti darbai?

Būtent prie „Perseverance“ projekto mano darbas truko 6 mėnesius. Visas procesas, kaip ir dauguma panašaus lygio projektų, iš viso truko apie dešimt metų. Tai bendras NASA agentūros darbas, kartu su keliomis skirtingomis Prancūzijos kosmoso laboratorijomis.

Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Su skirtingomis kosmoso technologijomis darbuojuosi jau ketverius metus. Turbūt sunkiausia yra patenkinti visus keliamus technologinius reikalavimus – skrydžio metu yra ekstremalūs temperatūrų svyravimai – ten, kur šviečia saulė, gali būti labai karšta, o ten, kur krenta šešėlis, gali būti itin šalta. Visi objektai, paleidžiami į kosmosą, turi būti maksimaliai ištestuoti ir atitikti visus standartus. Kiekvienas varžtelis yra specialiai išbandomas. Mokslininkams tenka didžiulis krūvis, kad, net ir ekstremaliose situacijose, įranga tinkamai funkcionuotų.

Jūsų kūrinys privalo iš karto pateisinti lūkesčius?

Šioje srityje didžioji dalis techninių sprendimų yra apskritai sukuriami pirmą kartą istorijoje. Reikia išrasti kažką ekstremaliai mažo ir ekstremaliai greito, kad atlaikytų sudėtingas sąlygas maksimaliai ilgai, nes kai objektas pakyla nuo Žemės paviršiaus, nieko su juo nebegalima padaryti.

Vėliau mokslininkai gali gauti tik informaciją, ar prietaisas atsako ar neatsako į tam tikras komandas ir gauti duomenis, tačiau aparato sutaisyti nuotoliniu būdu – neįmanoma.

Mano darbas ir buvo sukurti tokį prietaisą, instrumentą, kuris vadinasi „supercam“ ir jį ištestuoti bei pritaikyti kosmoso iššūkiams. Viską reikia iki smulkmenų apgalvoti ir visus darbus atlikti itin tiksliai, nes bet kuri klaida gali būti lemiamas faktorius. Įtakos turi net dulkės.

Aš dirbau su kamera, kuri fotografuoja uolienas, tad bet kokia dulkė ant tokios kameros paviršiaus būtų visiškai neleistinas dalykas. Turėjau sukurti tokią sistemą, kuri leidžia išanalizuoti tą kamerą. Gaunama informacija turi būti labai greita ir labai tiksli. Savo rankomis daiktą, kuri keliaus į kosmosą, gali paliesti tik vieną kartą – visi skaičiavimai turi būti atlikti iki fizinio objekto „atsiradimo“ – jo pamatavimui yra skiriamos tik trys dienos.

Kokios nuotaikos jus aplanko, šiandien, kai esate vienintelė lietuvė, prisidėjusi prie tokio aukšto lygio mokslinio projekto?

Man labai smagu, kad turėjau tokią galimybę prisidėti prie tokio masto ir tokio reikšmingumo visai žmonijai projekto. Dalyvavimą šiam projekte atsiminsiu tikrai ilgai. Įgavau neįkainojamos patirties, tikiuosi pritaikyti tai, ką išmokau ir gimtojoje Lietuvoje.

Kurį laiką gyvenote Prancūzijoje, vėliau Vokietijoje. Svetur jums puikiai sekėsi, tačiau neseniai sugrįžote į Lietuvą? Kodėl?

Iš tiesų Prancūzijoje gyvenau tik 2016-aisiais, kai dirbau su šiuo projektu. Vėliau persikrausčiau į Vokietiją, kur dirbau irgi didelėje ir labai rimtoje įmonėje. Į Lietuvą grįžau todėl, kad norėjau čia gyventi ir į užsienį grįžti net neplanuoju. Išvažiuodama svetur galvojau, kad ten praleisiu tik pusę metų. Tikėjausi, kad įgausiu patirties ir išmoktas naujoves pritaikysiu Lietuvoje, tačiau taip išėjo, kad užsienyje praleidau net aštuonerius metus. Dabar nutariau, kad galiu dirbti Lietuvai, nes viską, ką išmokau, kažkuriuo kampu galėsiu pritaikyti ir gimtinėje.

Primename, kad marsaeigis „Perseverance“, kuris buvo sukurtas Kalifornijoje įsikūrusioje legendinėje Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje, yra patobulintas marsaeigio „Curiosity“ modelis.

Jis yra greitesnis, turi tvirtesnius šešis ratus, daugiau skaičiavimo galios ir gali savarankiškai judėti 200 m per dieną. Toną sveriantis nedidelio visureigio dydžio aparatas turi 19 vaizdo kamerų ir du mikrofonus, kurie, kaip tikisi mokslininkai, leis pirmąkart įrašyti Marso garsus. Naujasis marsaeigis taip pat turi 2 m ilgio robotizuotą ranką, o energiją jam tiekia nedidelis atominis generatorius. Nusileidus aparatui, NASA aktyvuos „Ingenuity Mars Helicopter“ – 1,8 kg sveriantį orlaivį, mėginsiantį skrieti Marso atmosferoje. Pagrindinė „Perseverance“ užduotis bus ieškoti įrodymų, kad planetoje galėjo egzistuoti senovinės gyvybės formų.