Prie starto linijos – kada prasideda priklausomybės?

Tai nenutinka staiga. „Kaip draugas gali tave padaryti alkoholiku?“ – stebiuosi. – „Pirmame kurse rytais vis kviesdavo: „Ką, tu eisi į paskaitas? Varom geriau alaus į barą!“ Mama net buvo išsigandusi, kur aš pakliuvau, nes kasdien iš universiteto grįždavau girtas.“

Užtat abu visada buvo populiarūs tarp kursiokų, nuolat laidydavo sąmojus, mokėjo bendrauti su merginomis – žodžiu, vakarėlių sielos. „Alus“ ir „draugai“ tada buvo kone lygiagrečios sąvokos.

„Aš pradėjau gerti siekdamas būti kompanijų dalis, norėdamas įsigyti daug bičiulių. Paskui viena kita taurė padėdavo atrasti emocinę pusiausvyrą, dar vėliau – tapo įpročiu, o jau tada – prakeiksmu“, – klausausi, kaip gyvenimo etapus perkrato dar vienas pažįstamas, slepiantis savo vardą. Nes vis dar nesmagu garsiai prisipažinti, kad esi priklausomas. Pirmiausia, gėda prisipažinti sau.

Kunigas Kęstutis Dvareckas – drąsus žmogus: jis apie tai kalba. Nors pradžioje apie jį garsiai ėmė rėkti portalų antraštės daugiau nei prieš dešimtmetį: alkoholis, narkotikai, reabilitacija, teismas... Kelias į blaivybę ne visada prasideda lengvai.

Greiti sprendimai

Specialistai mano, kad reikėtų suklusti, jeigu žmogui patinka neblaivi būsena.

„Mažai kas kalba apie pradžią. Ir aš nežinau, kur ji buvo, – sako priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“ įkūręs ir jai vadovaujantis kunigas. – Specialistai mano, kad reikėtų suklusti, jeigu žmogui patinka neblaivi būsena. Jeigu jis gyvena visavertiškai, jam nieko netrūksta, tokia būsena, kai negali savęs kontroliuoti, neturėtų džiuginti. Joks svaigalas nepadaro gyvenimo geresnio – tik sukuria imitaciją. Tačiau daug kas galvoja atradęs vaistą nuo visų bėdų, nes pavartojęs ima puikiai jaustis.

Pradžia – tikrai ne tada, kai imi vartoti. Priklausomybės pradžia – kai problemos kaupiasi, o tu jų nebesprendi. Jos ima kelti skausmingą egzistencinį nerimą, šį norisi kaip nors numalšinti.

Manau, daug kas prasideda nuo savęs nepriėmimo, menkos savivertės; ją mėginama pakelti karštligišku kitų pripažinimo ieškojimu. Menkas savęs vertinimas atsiranda dėl įvairių vaikystės, paauglystės išgyvenimų, susijusių ne tik su tėvais. Genetika, aišku, irgi vaidina ne paskutinį vaidmenį, bet kaltininkų paieškos įvairių ligų atveju niekur neveda – nes visi kalti ir kartu niekas nekaltas. Geriau pripažinti, kaip yra, ir stengtis ką nors pakeisti.“

Ginčuose apie alkoholio vartojimą vakarėlių ir linksmų pasisėdėjimų mėgėjai beveik visada pasitelkia sunkiai nuginčijamų argumentų: viena kita taurė leidžia atsipalaiduoti, suteikia drąsos užkalbinti patinkantį asmenį, dar kelios – įtraukia į linksmą šokių sūkurį, dar šiek tiek – pramuša betonines santūrumo užtvankas ir padeda išsikalbėti. „Jeigu alkoholis turėtų vien minusus, žmonės ir neužkibtų, – šypsosi visa tai perėjęs K. Dvareckas. – Jis tam kartui duoda norimą rezultatą. Tik čia taip pat kaip su greitaisiais kreditais: jei prispaudė didžiulės skolos, jas galima padengti tais pinigais, bet toks sprendimas visiškai trumparegiškas, už jį vėliau sumokama labai brangiai.“

Pradžia į mistišką, nenuspėjamą alkoholio veikiamos sąmonės pasaulį dažnai įdomi, kelias – pilnas nuotykių ir smagių pažinčių. Greičiausiai tai žavėjo ir garsųjį rašytoją Jacką Kerouacą, vieną iš bytnikų kartos (tipiškas bytnikas – apdriskęs intelektualas, klajojantis po pasaulį su kuprine ant pečių ir neigiantis miesčioniškas vertybes) pradininkų: rašytojas gyvenimą baigė be saiko gerdamas pigų vyną ir spoksodamas į televizorių. 1969 metais bežiūrėdamas sporto žinias jis staiga ėmė vemti krauju, buvo išvežtas į ligoninę ir tą pačią naktį mirė.

Garsi amerikiečių džiazo dainininkė Billie Holiday, švytėjusi scenoje ir audrinusi minias, mirė nuo kepenų cirozės 44-erių. Pasaulinio garso grupės AC/DC vokalistas, vieno žymiausių jos kūrinių „Highway To Hell“ autorius Bonas Scottas, ta kryptimi nukeliavo sulaukęs vos 34-erių – po audringos nakties naktiniuose Londono klubuose užmigo draugo automobilyje ir mirė, paspringęs vėmalais, nors oficialia mirties priežastimi nurodytas ūmus alkoholinis apsinuodijimas. Nuo to mirė dar neišnaudojusi savo galimybių šiame pasaulyje britų dainininkė Amy Winehouse, vos 27 metų, – merginą be sąmonės jos pačios namuose rado asmens sargybinis.

Laimė, kad ne visi nusirita iki dugno ir daug kas savo priklausomybes sugeba pažaboti. Baigusi gydymą reabilitacijos klinikoje visiškai nebegeria aktorė Eva Mendes, su alkoholiu nebedraugauja jos kolegės Christina Ricci, Natalie Portman, Jada Pinkett-Smith, Jamie Lee Curtis.

Aktorius Russellas Brandas abstinentas daugiau kaip dešimtmetį, Colinas Farrellas – nuo 2006-ųjų, Benas Affleckas – nuo 2001-ųjų. Netgi scenos chuliganas Eminemas, kaip teigiama, po reabilitacijos 2008-aisiais visiškai nebegeria. O dvejus metus tai susilaikantis nuo vartojimo, tai vėl paslystantis Johnny Deppas žurnalui „Rolling Stone“ taip aiškino savo apsisprendimą: „Aš kruopščiai susipažinau su alkoholiniais gėrimais, jie neabejotinai susipažino su manimi, ir galiausiai padarėme išvadą, kad abipusiškai gerai sutarėme, bet galbūt per daug gerai.“

Uždraustas vaisius

„Šioje kartoje didesniu blogiu laikomas alkoholis nei narkotikai, – sako dažnai su priklausomais asmenimis susiduriantis bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas. – Nemažai jaunimo paaiškintų, kuo tai geriau, o „žolės“ daug kas apskritai nelaiko narkotiku. Nors grynos „žolės“ dabar nerastumėte net su žiburiu. Jei padarytumėte rinkoje gaunamo produkto testą, įsitikintumėte, jog ji apipurškiama visokia „chemija“, kad būtų stipresnis efektas.“

Taip pat ir nuo narkotinės priklausomybės gydęsis kunigas pirmiausia išbandė šį tą stipresnio nei „žolė“, nes pažįstami pasiūlė to, ką turėjo. Kodėl jis apskritai ryžosi eksperimentuoti? „Kai apsvaigimas nuo alkoholio ėmė matytis ir kelti problemų, jo atsisakiau, bet mano paties rūpesčiai niekur nedingo, – prisipažįsta. – Ieškojau, kas galėtų pakeisti alkoholį. Mane įtikinėjo: „Jei negali gerti, tai bent parūkom – neatrodysi apsvaigęs, nebus kvapo, galėsi vairuoti ir niekam nekelsi įtarimų.“ Taip ir buvo. Pirmą kartą narkotikų poveikio net nesupratau, tačiau labai patiko toji kriminalinė bendrystė, kai patenkindamas smalsumą kartu ragauji uždrausto vaisiaus.

Tačiau taip ir būna, kad iš pradžių paragauji, nepatinka, kitą dieną nenori ir manai, kad viskas puiku. Bet užgriuvus rimtiems rūpesčiams, kai aš dėl savo vidinių bėdų ėmiau nebesusitvarkyti su kaltės jausmu, kad nesugebu dirbti taip, kaip norėčiau, nesugebu išspręsti žmonių man patikėtų problemų, pradėjo į galvą lįsti svaigalų prisiminimas. Norėjosi užsimiršti, „atsijungti“, kad neišprotėčiau nuo savęs. Tad didžioji dalis tų, kurie pamėgina narkotikų, nebūtinai iš karto į juos įninka, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar stresinėms situacijoms prisimena tokį būdą „spręsti“ bėdas.“

Manai, kad dar nesi narkomanas, kol nejauti abstinencijos. Kol nesileidi į veną. Kol nevažiuoji narkotikų pirkti į taborą.

Daugybė žmonių, jau vartojančių narkotikus, dar ilgai neigia savo priklausomybę. Netgi pirmas nelegalių medžiagų įsigijimas nebūtinai reiškia, kad žmogus ją pripažįsta. Nes labai dažnai pirmiausia būni pavaišinamas. Tada lieki skolingas ir jauti pareigą kitą kartą pats pavaišinti. Manai, kad dar nesi narkomanas, kol nejauti abstinencijos. Kol nesileidi į veną. Kol nevažiuoji narkotikų pirkti į taborą. Kol...

Vartojantys narkotikus žmonės dažniausiai miršta gana jauni. Visa laimė, kad kažkuriais momentais dar įmanoma sustoti ir visam tam atsispirti. Aktorius Robertas Downey Jaunesnysis yra pasakojęs, kad augo namuose, kuriuose buvo vartojami narkotikai, ir dažnai jų pamėgindavo kartu su savo tėvu – Robertu Downey Vyresniuoju. Jaunesnysis Robertas ne kartą gydėsi reabilitacijos klinikose, ne kartą buvo sučiuptas už narkotikų laikymą, galiausiai sėkmingai ir – tikėkimės – paskutinį kartą perėjo reabilitacijos kursą ir jau beveik 15 metų sugeba atsispirti kvaišinančioms pagundoms.

Dešimtmečius nuo kokaino ir alkoholizmo kentėjo aktorė Melanie Griffith, ne kartą gydėsi, o paskutinis kartas, kai 2009-aisiais jos dukra vėl privertė kreiptis į medikus, iš tiesų buvo paskutinis – nuo tada Melanie, kad ir palikta Antonio, yra blaivi.

Cheminė ramybė

Bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas įsitikinęs, kad Lietuvoje dar per mažai kalbama apie priklausomybę nuo vaistų. Didžioji dalis vartotojų įsitikinę, kad tabletės – visai geras būdas užmigti ar atsipalaiduoti. „Tiesa, po kelerių metų pamatoma, kad šis būdas labai daug kainuoja ir reikalauja didelių palūkanų: migdomuosius mūsų žmonės tiesiog valgo ir nebūtinai gydymo tikslais. Užtenka vien nueiti į laidotuves. Anksčiau artimieji būdavo apsiverkę ir išsikalbėję, o dabar dauguma dėl cheminių vaistų poveikio nelabai suvokia, kas vyksta. Tai labai blogai.“

Net jei žmogus geria vaistus tam, kad galėtų ištverti nepakeliamą skausmą, kunigo įsitikinimu, taip jis sau nepadeda: „Daug geriau išsiverkti, išsirėkti, apkaltinti Dievą ar dar ką nors, kol šalia yra petys, į kurį galima atsiremti. Po laidotuvių visiems išsisklaidžius gali nebebūti su kuo pasikalbėti ar tiesiog patylėti, o tai tiesus kelias į priklausomybę. Ir jis ne mažiau kenksmingas nei vartojant kitokias svaiginamąsias medžiagas. Mes kažkodėl alkoholį ir narkotikus laikome baubu, o vaistus – gėriu, nors jų veikliosios medžiagos labai panašios. Geriame vaistus ne tada, kai mums blogai, o kad nebūtų blogai. Vaistai skirti nugalėti didesniam blogiui – ligai, tačiau jų vartojimas nelieka be pasekmių. Jų gerti reikia tiek, kiek reikia.“

Žmonės į medikus dažnai kreipiasi jau žinodami, kokių tablečių jiems reikia. Pas gydytojus, kaip, beje, ir pas kunigus, ateinama ieškoti skubių sprendimų.

Anksčiau su gydytojais kunigas K. Dvareckas vis bardavosi dėl jų išrašomų medikamentų kiekio, tačiau paskui pats įsitikino, kad žmonės į medikus dažnai kreipiasi jau žinodami, kokių tablečių jiems reikia. Pas gydytojus, kaip, beje, ir pas kunigus, ateinama ieškoti skubių sprendimų: „Mes mėgstame greitas išeitis, manome, kad jos pigesnės ir efektyvesnės, bet visai negalvojame apie ateitį.“

Kokios pražūtingos gali būti per didelės ir netinkamos vaistų dozės, rodo vien jau Marilyn Monroe ir Michaelo Jacksono ankstyvos mirtys. Visa laimė, kad laiku susivokusių dėl jų poveikio yra daugiau. „Turėjau rimtų problemų dėl alkoholio bei tablečių ir negalėjau sustoti, – yra prisipažinęs aktorius Matthew Perry. – Galiausiai reikalai taip pablogėjo, kad nebepavykdavo to nuslėpti, ir apie tai sužinojo visi.“ Išgarsėjęs po serialo „Draugai“ Perry pirmiausia pasidarė priklausomas nuo skausmą malšinančių tablečių, kurias gėrė pašalinus dantį.

Reabilitacijos kursą dėl besaikio vaistų vartojimo yra perėjęs ir aktorius Gerardas Butleris, ir Winona Ryder, ir atlikėjas Stevenas Tyleris.

Ne ta mėnulio fazė

Dar viena nepaprastai žlugdanti priklausomybės rūšis – azartiniai žaidimai. Nuo to kažkada kitų padedamas gelbėjosi Benas Affleckas. NBA žaidėjęs Charlesas Barkley yra prisipažinęs, kad šis pomėgis jam kainavo per 10 mln. JAV dolerių. Dėl daugkartinio olimpinio čempiono ir plaukimo žvaigždės Michaelo Phelpso augančio pomėgio lošti pradėjo baimintis net jo draugai. O buvusi Charlie Sheeno žmona yra atskleidusi, kad aktorius kažkada lošdamas išleisdavo po 20 tūkst. JAV dolerių per savaitę.

Iš tiesų, kazino įtraukia taip, kad kai kuriems, norintiems atsikratyti šios priklausomybės, tenka rašyti prašymus, kad tokios įstaigos jų nebeįleistų. Tačiau vienas pažįstamas, taip mėgindamas užkirsti kelią savo blogam įpročiui, kartą išsiplepėjo: jeigu vėl pajus mirtiną norą žaisti, važiuos į Latviją – ten jo prašymai neįleisti į kazino negalioja...

„Tvirtinti, kad dar nesi priklausomas nuo kazino, galima iki begalybės, – sako K. Dvareckas. – Tarkim, „pralošiau, nes ne ta mėnulio fazė“ ar panašiai. Pažįstu žmogų, kuris vis būdavo įsitikinęs, jog pralošė vien dėl to, kad tuo metu, kai blykstelėjo jo laimės akimirka, buvo išėjęs parūkyti arba į tualetą. Galiausiai, suaugęs vyras sėdėjo ir lošė mūvėdamas... sauskelnes.

Lošimai baisūs tuo, kad dėl šio pomėgio žmonės įklimpsta į skolas, jos tampa tokios milžiniškos, kad, atrodo, nebėra kaip įkvėpti ir vilties išsikapstyti net nesimato. Pamenu vieną jauną merginą, kuri buvo skolinga greitųjų kreditų bendrovėms, bankams, seneliai prarado butą mėgindami ją išgelbėti. Man tai viena baisesnių priklausomybės atmainų, nes veda prie greitos degradacijos, beviltiškų skolų ir savižudybių.

Ji atsiranda panašiai kaip pripratimas prie alkoholio ar narkotikų. Žmonės negali prasiblaivyti, nes vos pradėję tai daryti pamato, jog bėdos, nuo kurių bėgo, niekur nedingo – tik pasidaugino. Tad vėl bandoma trauktis į sapną ir cheminę iliuziją. Vyresnė karta dažnai užsimiršta žiūrėdama televizorių, kad nereikėtų gyventi savo gyvenimo, jaunesnė – lenda į internetą ir socialinius tinklus, nes tai vienas socialiai priimtinų būdų užsimiršti ir praleisti laiką.“

Kaip gelbėtis

Kęstutis Dvareckas, žmogus, pats perėjęs ne vieną nuopuolio ratą ir vėl pakilęs, šiuo metu gelbstintis kitas įvairių priklausomybių aukas ir jų artimuosius, peržengusiems pavojingą ribą ar dar tik prie jos artėjantiems siūlo:

• Daugiau galvokite apie save. Ko man trūksta, kas negerai, ar tikrai turiu išgerti arba pavartoti ko nors ir kuo man tai padės?
• Nebijokite kalbėti apie jausmus. Neišreikšti jausmai, užgniaužtos emocijos virsta įvairiais sutrikimais.
• Skirkite laiko vieni kitiems. Tėvai turėtų daugiau valandų praleisti su vaikais, ypač jau paaugusiais. Bendradarbiai – skirti dėmesio kolegoms. Mokytojai – mokiniams. Matykite, jei šalia esantis žmogus išgyvena krizę, ir nepalikite jo tvarkytis su tuo vieno.
• Sakykite tiesą priklausomiems asmenims. Neapsimetinėkite, kad viskas gerai. Net jei kils konfliktas, galbūt jūsų žodžiai priartins to žmogaus apsisprendimą kovoti su savo silpnybėmis.