Sausio 17-ąją Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos mini 30-ąsias įkūrimo metines. 2010 metais į šios organizacijos gretas įsirašęs dainininkas Jurgis Brūzga (35) portalui Žmonės.lt pasakoja, kad dėl šio sprendimo nesigailėjo nė akimirkos. Tiesa, pačioje pradžioje išbandymų tikrai netrūko.
„Savanoriu tapau būdamas 25 metų, jau rimtai buvau su muzika užsiėmęs, ne naujokas savo srityje buvau, tačiau prisijungus prie savanorių pajėgų atrodė, kad su manimi nemandagiai bendrauja. Įsivaizduokite, atėjau išsišiepęs ir sakau: „Laba diena, sveiki“, o jie man atsako: „Koks dar laba diena? Gulk ant žemės ir daryk 10 atsispaudimų.“ Atrodė, kas čia vyksta, juk mandagiai pasisveikinau. Po to jau supratau, kokia čia tvarka, kad tokių draugiškų pasisveikinimų negali būti“, – prisiminimais dalijasi Jurgis.
Portalui Žmonės.lt J.Brūzga papasakojo ne tik apie savanorystės pradžią, bet ir apie tai, kaip jo šeimos kasdienybę pakeitė pandemija.
Jurgi, kokie jums buvo praėjusieji metai, kai sustojo koncertinė veikla?
Finansiškai tai nebuvo lengvi metai. Nieko tragiško nėra, bet su žmona, kuriai taip pat nutrūko koncertinė veikla, bandome išsiversti minimaliomis sąlygomis. Iš tiesų, žymiai taupiau gyvename.
Pandemija atnešė nemažai sunkumų. O gal suteikė ir kokių nors atradimų?
Ko negali pandemija nutraukti, tai kūrybos. Džiugina tai, kad jai šiuo metu yra kur kas daugiau laiko. Vis važiuoju į studiją, vis kuriu, bet nėra to jausmo, lyg važiuotum į darbą. Dėl šios priežasties, karantinas man labai patinka.
Žinoma, atsirado ir kita kasdienybės pusė – vaikams neinant į mokyklas, į darželius, tėvai tapo mokytojais. Kartu su dukra dalyvaujame pirmos klasės pamokose, su žmona vis pasikeisdami mokome dukrą. Vienas tėvas vieną pamoką prižiūri, kitas – kitą. Žodžiu, stebime ir mokomės. Grįžome į pirmą klasę.
Dauguma tėvų vis pasiskundžia, kad nuotolinis mokymas kelia didelių sunkumų. O kaip jūsų šeimoje?
Juokiamės su žmona, kad gerai, jog dukra pirmoje klasėje, tai mudu dar sugebame padėti, bet jei būtų kokioje devintoje, jau būtų sudėtingiau. Lengva tikrai nėra, kai buvo vaikas mokykloje, tai vis tiek mokytojai prieina, viską paaiškina, o dabar per tą kompiuterį kiekvienam vaikui visko sklandžiai nepaaiškinsi, tad teko sugrįžti ir mums į mokyklos suolą.
Kadangi pats esu ragavęs padagoninio darbo, mokiau dainavimo, man nėra nauja patirtis, bet faktas, kad sudėtinga. Kai jau daug metų esi dirbęs ir pripratęs su vaikais – viena, o dabar spontaniškai to mokaisi.
Nors kasdienybė pasikeitė, tačiau muzika nedingo. Šiemet nustebau nepamačiusi jūsų vardo „Eurovizijos“ atrankos dalyvių sąraše. Kodėl nusprendėte nedalyvauti?
Per brangu. Iš tikrųjų, neturiu tokių tikslų užsibrėžęs, kad būtinai jau turiu dalyvauti, laimėti. Aš į „Euroviziją“ žiūriu kaip į konkursą, kuris yra labai fainas, kuriame smagu dalyvauti, bet pirmiausia yra muzika ir kūryba. Nėra taip, kad dainą kuri specialiai „Eurovizijai“, atvirkščiai – ji turi atsirasti natūraliai, gilinantis į tai, ką turime viduje, kokie išgyvenimai mus formavo. Gal ateityje ir bus taip, kad sukursiu kažką, kas labai tiktų „Eurovizijai“, tokiu atveju mielai sudalyvausiu atrankose. Dabar padaryta pertraukėlė yra ir man pačiam naudinga.
Sausio 17-ąją minima Krašto apsaugos savanorių diena. Jūs į šias pajėgas įstojote prieš dešimtmetį. Kaip pradėjote šį kelią?
Iš tiesų, kario savanorio veikla atsirado, kai norėjau atsipūsti nuo muzikos. Muzika man atrodė kaip vienintelis gyvenimo pasirinkimas, labai tikslus ir sustyguotas. Nors man iki tol atrodė, kad krašto apsaugos savanorių pajėgoms neturiu laiko, tačiau per Lietuvos kariuomenės 90-metį buvau pakviestas atlikti kelias dainas kartu su kariuomenės bigbendu. Mes pakoncertavome ir vadovas Saulius paklausė, gal aš noriu ateiti koncertuoti su jais visam laikui. Man tai pasirodė labai įdomu, nes koncertuoti su tokiu dideliu kolektyvu alternatyvų buvo labai nedaug.
Nebuvau mėmė, bet fizinį šoką patyriau. Neįsivaizduoju jokio sporto klubo, kuris galėtų duoti tokių rezultatų ir taip gerai ištreniruotų kūną.
Visgi muzikos man neužteko, sugalvojau, kad jei jau koncertuoju su karių bigbendu, reikia ir kariuomenės mokymus praeiti. Tai buvo viena įsimintiniausių patirčių mano gyvenime. Karinės pratybos buvo kaip tik per mano ir žmonos medaus mėnesį, tai mes juokavome, kad man tai buvo karinis medaus mėnuo.
Ar kūrybiškam žmogui nebuvo sunku prisitaikyti prie griežtos kontrolės ir kariuomenės struktūros?
Šokas buvo, kai aš vos atėjęs į savanorių pajėgas sugalvojau pasisveikinti taip, kaip man įprasta. Čia atėjau būdamas 25 metų, jau rimtai su muzika užsiėmiau, ne naujokas savo srityje buvau, tačiau vos atėjus į pajėgas, atrodė, kad su manimi nemandagiai bendrauja. Įsivaizduokite, atėjau išsišiepęs ir sakau: „Laba diena, sveiki“, o jie man atsako: „Koks dar laba diena? Gulk ant žemės ir daryk 10 atsispaudimų.“
Atrodė, kas čia vyksta, juk fainai ir mandagiai bendravau. Po to jau supratau, kokia čia tvarka, kad tokių draugiškų pasisveikinimų negali būti. Kitaip čia iš visos Lietuvos suvažiavusių aštuoniolikmečių nesuvaldysi, todėl ta giežta praktika yra normali. Kariuomenėje reikia tvarkos, nes kitaip visi tau užlips ant galvos.
O prasidėjus karinėms pratyboms sunkumų nekilo?
Kilo. Aš atėjau nepasiruošęs, kiti stojimui į savanorių pajėgas ruošiasi, ateina jau nusiteikę būti kariais, pasportavę. Aš nebuvau mėmė, bet fizinį šoką tikrai patyriau. Prisipažįstu, neįsivaizduoju jokio sporto klubo, kuris galėtų duoti tokių rezultatų ir taip gerai ištreniruotų kūną. Iš pradžių man viskas atrodė neįmanoma, tačiau kai supranti, kad neturi kur pabėgti, kad turi su visais iškilusiais iššūkiais susidoroti, viskas ir praeina. Tik įsivaizduokite, viskas, kas atrodė nepasiekiama, tapo lengvai padaroma, o su laiku dar ir matai, kad kur kas daugiau gali padaryti. Tai labai stebina ir motyvuoja.
Klausant jūsų, atrodo, kad jokio emocinio lūžio taip intensyviai treniruojantis nebuvo. Bet ar tikrai nė akimirkai nesinorėjo visko mesti?
Tokių pagalvojimų tikrai buvo. Pagaudavau save vis pasvarstant, ar tikrai man to reikia? Bet tas mintis greitai nuvydavau į šalį. Pradėjau suvokti, kad į tai, ką darai, turi žiūrėti kaip į hobį, tuomet viskas bus daug lengviau. Taip ir buvo. Darai tiek, kiek gali tuo momentu ir stengiesi nesilyginti su kitais, nepergyventi, jei kažko nepadarai maksimaliai. Reikia suprasti, kad kiekviena veikla, kiekvienas išbandymas duoda naudos, kurią reikia tik pasiimti. Iki tol niekada nepagalvojau, kad turiu tiek atkaklumo.
Nuo mažens augote su muzika. Kaip artimieji reagavo į jūsų sprendimą stotį į savanorišką karo tarnybą?
Suprato, kad šis žingsnis nereiškia, jog jau dabar skrisiu į Afganistaną, jog jau pradėsiu kariauti, todėl nebandė atkalbėti. Niekada nevaidinau superherojaus, nes esu bendraves su kariais, kurie keliauja į Afganistaną, suprantu, su kokiais sunkumais jie susiduria. Nevaidinu čia stipraus kario, bet esu pasiruošęs, jei kažkas įvyks, padėti.
Iš tiesų, man atrodo, kad artimieji suprato, jog pakeisti veiklos sritį yra labai naudinga. Kartais, kai esi pasinėręs į vieną dalyką, galvoji, kad visas pasaulis atrodo tik taip, kokį tu jį matai, o tai yra iliuzija. Naujoje veikloje patiri naujų dalykų, kurie formuoja asmenybę. Jeigu nebūčiau pajėgose to praėjęs, nebūčiau kai kurių dalykų iš viso matęs. O ir šiaip, dabar galiu vadinti save patriotu (šypsosi).
Jei svarstančiam prisijungti prie savanorių pajėgų reikėtų trumpai papasakoti, ko jums kaip asmenybei davė savanorių pajėgos?
Manau, kad jaunam žmogui, kuris yra pasimetęs ir nežino, ką veikti gyvenime, kariuomenė gali sustyguoti viską į vietas. Ji man davė tvarkos, taisyklių pojūtį, kurio man iki tol trūko. Juk kai gyveni meniškoje aplinkoje, viskas atrodo labai laisva, lengva, pats dėliojiesi grafikus, atrodo, kad nėra jokių taisyklių. Galiu teigti, kad išmokau planuoti savo laiką. O ir, žinoma, išmokau greičiau priimti sprendimus, nes kariuomenėje turi reaguoti greitai. Nuo šiol viskas daug lengviau vyksta ir muzikoje, ir gyvenime (šypsosi).
