Prieš 23-ejus metus Niujorką pamilusi Aušra Haglund svajonių miestą parodė savo vaikams

Į JAV A.Haglund ir du jos vaikai išvyko balandžio pradžioje, čia šeimyna praleido tris savaites. Didžiąją laiko dalį jie buvo Niujorke, kuriame daugiau nei prieš 20 metų menininkė buvo įsikūrusi. Tai todėl apie miestą ji kalba svajingai: „Niujorkas man yra antri namai. Kai buvau jauna, ir visas gyvenimas atrodė priešaky, ten išgyvenau labai gražų ir reikšmingą etapą, todėl sugrįžti kaskart malonu. Ten visos gatvės mano „nuzulintos“, ir grįžusi matau, kaip miestas keičiasi. Nepaisant to, vis tiek jaučiuosi kaip namuose.“

Anot A.Haglund, tolimą kelionę ji šeimai padovanojo sukakčių proga – pačiai prieš kelis mėnesius suėjo 50, Gabrielius neseniai atšventė 27-ąjį, o Melani – 18-ąjį gimtadienį. 

„Kelionė buvo mano dovana vaikams. Nenorėjau dovanoti jiems pinigų ar kokių didelių daiktų – norėjau padovanoti pasaulį. Galėjau tas lėšas atidėti jų mokslams ar karjeros pradžiai, bet man atrodo, kad didžiausia dovana yra mums pabūti kartu ir pamatyti pasaulio“, – svarsto ji. 

Melani JAV lankėsi jau antrą kartą, o Gabrieliui tai buvo pirmasis. Pati A.Haglund jau nė nebesuskaičiuotų, kieksyk čia anksčiau buvo atskridusi. 

Nuo pat pirmų akimirkų šeimos kelionė buvo nuostabi – kaip jie nudžiugo sužinoję, kad viešbučio, kuriame apsistojo, kambarys yra 33-iajame aukšte! „Po savo kojomis matėme visą Niujorką, todėl nusprendėme, kad keturias valandas stovėti eilėje tam, kad pakiltume į „Empire State building“ (aukščiausio Niujorko dangoraižio, nuo kurio atsiveria įspūdinga miesto panorama, – aut. past.) viršų, mums nė neverta. Tiesą sakant, tokių neplanuotų pliusiukų, kaip kad kambarys 33-iajame aukšte, mūsų kelionės metu buvo nemažai. Tada ir supratau, kad kartais gyvenime gauname dovanas, kurių net nepastebime. Reikia jas išmokti priimti ir įvertinti“, – svarsto A.Haglund.

Anot jos, pagrindinis kelionės tikslas buvo pamatyti Niujorką tokį, kokį prieš tuos dvidešimt metų A.Haglund pamilo: „Atostogaudami nenorėjome bėgioti kaip išprotėję turistai ir stengtis aplankyti visas vietas, kurias neva būtina pamatyti. Norėjome pajausti tokį Niujorką, kokį kažkada jį pamilau aš, pajausti miesto pulsą, žmonių gyvenimo ritmą. Mūsų tikslas buvo tiesiog pagyventi Niujorke taip, kaip čia gyvena vietiniai, – nebėgioti, nesistengti „atsižymėti“. Nors tiesą sakant, viską, ką reikėtų, mes ir pamatėme.“

Tai kuo pulsuoja Niujorkas? Ištisas dvi savaites šeima leido vaikštinėdama po meno galerijas, muziejus, kavines, restoranus, klubus, kuriuose skamba gyva muzika… „Ten yra begalinė laisvė. Mes, žmonės, esame be galo susireikšminę – visad norime jaustis labai svarbūs. Niujorke tu pasijauti svarbus, bet tuo pat metu ir esi niekas. Teisingai pastebėjo sūnus: aplinkiniai tave ten sureikšmina, žeria komplimentus, tačiau tai daro vien tam, kad pirktum. Rinkodara... Nueini ir vėl esi niekas. Bet būtent būdamas niekas ir jautiesi beprotiškai laisvas. Tą laisvės jausmą, kurį pirmąkart čia pajaučiau prieš 23-ejus metus, dabar jaučiu kaskart, kai nusileidus lėktuvui atsiduriu oro uosto muitinėje“, – svarsto menininkė.

Sako, nepamainomas ir Niujorko žmonių pozityvumas – tokio trūksta Lietuvoje: „Grįžusi į Vilnių po kelių dienų nuėjau į kavinę. Ten sėdėjo mano pažįstami, draugai. Sekiau jų pokalbį. Vienas kažką pasakojo, o visi kiti, rodos, norėjo jį pašiepti, paniekinti, paneigti. Toks tas mūsų bendravimo būdas... Mes nenorime išklausyti, nesame pozityvūs. Amerikoje žmonės į viską stengiasi žiūrėti pozityviai. Nežinau, tikra tai ar ne, bet man geriau dirbtinis pozityvumas nei natūrali panieka.“

Gilų įspūdį Niujorke A.Haglund paliko ilgai planuotas ir pagaliau įvykęs susitikimas su šeima, kuriai emigravusi į JAV dirbo, – buvo dviejų broliukų auklė. „Šiandien tie broliai – suaugę vyrai. Vienam 30, kitam 27-eri metai. Dirbdama jų aukle Lietuvoje buvau palikusi tada dar visai mažą Gabrielių, taigi šiems broliams atidaviau visą savo meilę. Susitikti su šia šeima man buvo labai svarbu, visi pajutome labai stiprų šeimyninį ryšį“, – pasakoja dizainerė.

Sako, jos vaikai ir šie broliai greitai surado bendrą kalbą – vėliau kartu į miestą linksmintis ėjo. „Nevažiavau į Ameriką „su vaikais už rankučių“ – mes daug laiko praleidome atskirai. Vaikai eidavo į naktinius klubus, vėlai grįždavo, bet man tai netrukdė. Ten jie pasijautė taip, kaip jaunystėje jaučiausi aš – viskas saugu, smagu, aišku, niekur nepasiklysi“, – tikina. 

Kitaip pasirodė San Fransiske – čia visa šeima apsilankė pirmąkart. „Niujorkas yra mano miestas, o San Fransiskas buvo naujovė. Man atrodo, kad ten nuvykti pavėlavau dešimčia metų. Tikėjausi ten pajausti tai, kuo anksčiau gyvenau. Pavyzdžiui, Micko Jaggerio ar Janis Joplin judėjimų bangas... Tačiau to nebuvo. Šiandien San Fransiskas yra visiškai kitoks miestas – jame dominuoja „Google“ uždirbti pinigai, visiškai išstumti menai. Menininkai paprasčiausiai nebesugebėjo ten pragyventi – turėjo pasitraukti... Taigi viena San Fransisko pusė – visiškai komercinė. Bet yra ir kita – benamių, valkatų ir išprotėjusių narkomanų“, – pasakoja A.Haglund. 

Namo parvežtos istorijos stebina: „Įsivaizduokite – ėmus temti jie visi susirenka priešais rotušę esančioje didžiulėje aikštėje, pakloja savo miegmaišius ir pasidaro nakvynes namus – jie miega ten. Žinoma, tai savotiškas protestas, bet šiuolaikiniame Niujorke to jau nebepamatysi.“

Arba kita: „Jaučiuosi turinti tą „amerikonišką skūrą“ – jaučiu amerikiečius. Bet šiuo atveju pasijaučiau išgąsdinta. Pavyzdžiui, eina gatve jaunas, stilingas, bet visai degradavęs, išprotėjęs vaikinas. Jis žiūri į tave, artėja, ir yra labai įsiutęs – keikiasi ant viso pasaulio. O tu nežinai, padarys tau ką nors ar ne. Kai pirmą vakarą vaikai vieni išėjo į miestą, jie grįžo vos po poros valandų ir su siaubu veiduose nepaisant to, kad šiaip jie – labai laisvi žmonės. Vaikai iškart pasakė: čia ne taip, kaip Niujorke. Taigi aš galėjau būti rami, kad jie niekur nenuklys – patys vakarais niekur nėjo...“

Anot A.Haglund, tuos benamius ir pakvaišusius narkomanus turėtų pamatyti kiekvienas jaunas žmogus. „Gali eiti prabangiausia gatve ir pakaks tik vos vos nuklysti į šalį tam, kad atsidurtum tarp valkatų, visiškai degradavusių narkomanų ir bepročių. Pamačiusi tai savo akimis net pagalvojau, kad tai – geriausias muziejus jaunimui, kuriame apsilankę jie pamatytų, kaip viskas gali pasibaigti, jei pradedi vartoti narkotikus. Tie žmonės „nekaltai“ pradėjo vartoti, negalvojo, kad taip baigsis, bet baigėsi. Reikia vežti į ekskursijas!“ – svarsto.

Vis dėlto šeimyna pamatė ne tik blogąją miesto pusę – spėjo aplankyti viską, ką norėjo. Tačiau specialiai skubėti jie nesistengė: „Keliaudama mėgstu viską paleisti – nenoriu planuoti. Gana, kad gyvenime stengiamės viską kontroliuoti. Taip, šįsyk mes tikrai labai daug vaikščiojome, labai pavargome. Bet mūsų protai pailsėjo. Nieko neorganizavome, niekur nebėgome, tiesiog buvome. Jeigu norisi gulėti – gulėkime iki pietų. Nebūtinai reikia iš pat ryto kažkur su žemėlapiais bėgti. Norisi nieko neveikti – neveikime.“ 

Pamini ir dar vieną nutikimą iš tos netikėtų gyvenimo dovanų serijos: „Vieną rytą San Fransiske pabudau anksčiau ir įkėliau kelias nuotraukas iš miesto į „Facebook“. Už penkių minučių sulaukiau pažįstamos, su kuria susipažinome paskaitoje Lietuvoje, žinutės: ji parašė, kad šiandien yra laisva, turi automobilį ir galėtų mums aprodyti miestą. Čia ir vėl tos mažos netikėtos gyvenimo dovanos... Už 45 minučių ji jau buvo prie mūsų viešbučio, netrukus mes sėdėjome jos automobilyje ir važinėjome po visas būtinas pamatyti vietas. O dar iš vakaro su vaikais kalbėjome, kad reikėtų sėsti į kokį turistinį autobusiuką...“

A.Haglund džiaugiasi, kad apsilankė sekvojų miške, vėliau Gabrielius visus įkalbėjo plaukti į Alkatraso kalėjimą – saugiausias ir žymiausias kalėjimas yra saloje, nuo San Fransisko nutolęs per du kilometrus. „Jis man paliko neišdildomą įspūdį. Tai vieta, kur tiesiog būtina nuplaukti, – joje tvyro ypatinga energija. Būčiau galėjusi ten dar kelias valandas pabūti, tačiau tądien mūsų jau laukė skrydis namo“, – apgailestauja. 

Kad į JAV menininkė dar sugrįš, faktas. Kada? „Grįžusi galvojau, kad Amerikos man užteks ilgam. Bet pakako vieną savaitgalį išeiti į miestą, paskaityti žurnalų, įsijungti televizorių ir... supratau, kad jau kitą savaitę galėčiau skristi. Po šitos kelionės 120 procentų supratau, kad esu visiška kosmopolitė“, – šypsosi.