Prieš koncertą Klaipėdoje – atviras Džordanos Butkutės ir jos vyro Elegijaus interviu

Pastarieji metai jums nebuvo lengvi: artimųjų netektys, rūgščios medikų prognozės dėl Elegijaus sveikatos... Kaip išsaugoti šviesią emociją, kaip rengti koncertus, kai tiek streso? Kaip nusiraminti?

Džordana: Gyvenimas yra toks, koks yra. Kaip toje mano dainoje: tau gyvenimas duotas baltas, žalias ir juodas. Ne visada gali savo spalvą pasirinkti. Ir niekaip čia nenusiraminsi. Kaip save beguostum – lengviau netampa. Lieka priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Išgyvenau daug skaudžių netekčių. Niekas nepakeis mano artimųjų. Niekas. Bet žmogus gyvas tol, kol gyvi prisiminimai apie jį. Mano širdyje jie bus gyvi amžinai.

Elegijus: Viskas teka savo vaga. Šiek tiek užsimiršti padeda darbas, nors mano atveju jis yra ne tik sąjungininkas, bet ir priešas: pasirodo, negali, žmogau, dirbti 24 valandų per parą.

Dabar pagrindinis jūsų darbas – grandiozinis šou Klaipėdos vasaros estradoje?

Džordana: Taip. Labai jo laukiu. Tai – solinis mūsų koncertas. Niekam už pečių nepasislėpsi, viskas priklausys tik nuo mūsų pačių. Taigi – ir laukiu, ir bijau šiek tiek, kaip ir prieš kiekvieną koncertą.

Elegijau, kokių „spąstų“ Džordanai paruošėte šį kartą? Jai jau teko įveikti aukščio baimę ir pasirodyti ant scenos, kuri tiesiog kabo ore. Teko dainuoti aplink šaudant ugnies pliūpsniams – nelengva, kai turi ne tik dainų tekstus prisiminti, bet ir visus ugnies taškus scenoje...

Elegijus: Šį kartą galbūt kokių nors kitokių spąstų..? Turėsime gana standartinę lauko sceną, kurioje nusprendėme įžiebti nestandartinį gyvenimą. Beje, tas šviečiantis rutulys, kurį naudojome koncertų ture „Aš – Karalienė!“ dabar pradės savo antrąjį gyvenimą. Jis bus stipriai modifikuotas, atliks kitokią funkciją.

Džordana: Bus daug rėkiančių, „pasiutusių“ spalvų, kurios dabar sugrįžo į madą. Man akyse – indų barstomi spalvotieji milteliai. Tokios nuotaikos norėtųsi: kad koncertas būtų spalvingas, kad emocijos trykštų kaip tie spalvų fontanai.

Elegijus: „Neoninės pelių uodegos“ bus kitoks koncertas, laisvesnis. Neturėsime tokios prabangios erdvės, kokia galime mėgautis arenose, realizuodami visokius beprotiškus sumanymus. Klaipėdos vasaros estrada yra laukas. Tai daug ką lemia. Šįkart bus svarbūs ne tiek techniniai sprendimai, kiek emociniai. Ieškojome kito rakto į publikos širdis.

Džordana: Aš beveik įsitikinusi, kad man vis tiek reikės dairytis, kad neįlipčiau į ugnį. Sunku pasakyti, ko dar tas Elegijus prisigalvos. Su juo vienos bėdos (šypsosi).

Koncerto pavadinimas anonsuoja, kad atsigręšite į „neoninį“ laikmetį, – devintąjį dešimtmetį. Koks jums jis buvo?

Džordana: Iš tiesų tai buvo graži jaunystė. Linksmas laikas. Gal ir žmonės buvo šiek tiek kitokie, nei dabar? Daug kas mumyse pasikeitė. Prisimenate „Roko maršus“, didžiulius koncertus stadionuose? Dabar žmonės jau tikrai daug ką matę, kuo nors nustebinti labai sunku. O tada visi buvome ištroškę laisvės. Širdyse nešiojomės tą jausmą. Anksčiau grojo keli vokaliniai instrumentiniai ansambliai, jų repertuarą ribojo įvairios instancijos. Koncertinė veikla buvo gana stagnacinė. O paskui viskas ėmė keistis. Mes visi stipriai mėgavomės savo laisve.

Elegijus: „Neoninės pelių uodegos“, ko gero, gimė iš nostalgijos tam laikmečiui, kai žmonės laisvę vertino šiek tiek kitaip. Norisi, kad šitas koncertas juos sugrąžintų į tuos metus, kai visi buvo linksmesni.

Džordana: Prisiminsime senus laikus, kai šėlome, kai buvo smagu. Kai nesidairėme, ką apie mus pagalvos kaimynas. Pasileisime plaukus...

Jūs leidžiate sau tokią prabangą – atostogas tautiniame pajūryje? Ar vis dėlto populiarios atlikėjos statusas reiškia, kad paplūdimyje patirsite daugiau vargo, nei džiaugsmo?

Džordana: Labai mylime Klaipėdą. Bet ten patogiau važiuoti pavasarį arba rudenį, kai sumažėja srautai, kai tikrai gali pailsėti, pasimėgauti gamta ir bendravimu. O paplūdimyje jau daug metų negulėjau. Kai į pajūrį važiuoji koncertuoti – tai grynas darbas, nėra laiko degintis.

Elegijus: Bet ir užsienyje atostogaudami mes negulime prie jūros. Labiau traukia pažintinės kelionės. Norisi tiesiog pasivaikščioti po nematytus miestus, pažinti jų kultūrą. Net susimąsčiau, kad nepamenu mūsų atostogų tiesiog prie vandens. Gal po „Neoninių pelių“ reikėtų nulėkti į kokią nors salą? Negyvenamą?

O iš tiesų – kas bus po „Neoninių pelių uodegų“? Skelbėte, kad darysite pertrauką ir didžiųjų žiemos koncertų arenose neberengsite. Kiek tai truks? Ką veiksite?

Elegijus: Tai, kas suplanuota, būtinai įvyks. Po Klaipėdos vasaros estrados koncerto laukia keli mažesni pasirodymai. Jie bus tokie pat šaunūs, skirtumas tik, kad mums nereikės patiems jų organizuoti. Atsakomybė gerokai mažesnė ir tai guodžia. Spalį planuojame pasirodyti Dubline. Paskui išeisime atostogų, nes reikia užbaigti albumą. Šito klausimo niekaip neuždarome, o jau būtų laikas. Tikiuosi, dar šiais metais tai padarysime. Kas toliau – matysime, kai pailsėsime. Bet kokiu atveju, didesnių užmačių įgyvendinimui reikia laiko. Net jei šiandien ką nors sugalvosi, vis tiek tai įgyvendinti realiai galėsi tik po metų.

Per pastaruosius koncertinius turus suformavote pastovią muzikantų grupę. Kas laukia jų, jei neberengsite didžiųjų koncertų? Ar teks skirstytis?

Elegijus: Visi grupės nariai informuoti apie pertrauką, bet jie žino, kad ta tyla neužtruks pernelyg ilgai. Tikrai bus, ką veikti. Tikiuosi, vieni nuo kitų pernelyg nenutolsime.

Džordana: Albumo įrašymo darbai visus suburia. Turėsime keletą pasirodymų, ir repeticijų tradicijos išliks. Paskui Elegijus pradės mąstyti ką nors nauja – vis tiek nepabėgsime vieni nuo kitų. (Šypsosi.)

Kaip reagavote, sužinojusi, kad jūsų vyras vieną po kito patyrė du smegenų išemijos priepuolius, buityje vadinamus mikroinsultu?

Džordana: Kaip galėjau sureaguoti… Išsigandau. Instinktyviai jau kurį laiką bijojau, kad mūsų koncertai sveikatos jam nepridės. Mačiau juk, kiek dirba. Bet kai išgirsti konkrečią diagnozę, tai rankas kojas pakerta.

Elegijus: O ką daryti? Tempai išprotėję. Beveik nerealu tiek dirbti be pasekmių, kai tau ne 16-a ar 18-a. Pasąmonėje tai „tupėjo“. Buvo nuogąstavimų, baimių. Kai jau nuvažiavau pas gydytojus, žinojau, kad nieko gero man nepasakys... Bet nieko, kaip nors. Džordana labai prižiūri mane. Kontroliuoja, ką valgau, kiek rūkau.

Džordana mėgsta gaminti. Ką jums reiškia bendros vakarienės namuose? Turite kokių nors ritualų, mėgiamų patiekalų, kuriuos gaminate specialiomis progomis?

Elegijus: Aš esu visiškai neišrankus maistui. Neturiu mėgiamų ar nemėgiamų produktų.

Džordana: Šiuo klausimu su Elegijumi man lengva. Bet jis žino, kad vakarieniauti namie yra privaloma, kitaip iškelsiu sceną. (Juokiasi.)

Elegijus: Susitinki darbo reikalais kur nors kavinėje. Kolegos klausia, – gal užkąsi? O tu žinai, kad po valandos namie bus paruošta vakarienė. Pabandyk paskui nevalgyti, kai tavo žmogutis pusę dienos kuitėsi virtuvėje.

O kaip dėl kūrybinės virtuvės? Turite savo atskirus darbo kambarius?

Elegijus: Erdvės namuose mums pakanka.

O kuo užpildysite Klaipėdos vasaros estrados erdvę? Kokias dainas išgirs Džordanos gerbėjai?

Džordana: Skambės visi senieji hitai: „Dėl tavęs“, „Tavęs ieškojo mama“, „Nemylėjau tavęs“. Dar atsikasėme tai, ką 1984-aisiais dainavau su grupe „Impulsas“ – buvo tokia daina „Norėtų žinoti žmogus“. Padarėme naują aranžuotę, labai neblogai skamba. Bus ir specialus muzikinis intro iš to laikmečio. Žodžiu, koncertą pradėsime linksmai.

Elegijus: Ir tęsime linksmai. Norime, kad tas vakaras būtų pakilios nuotaikos. Vasara, atostogos, jūra. Bus geras oras, galiu pažadėti. Viskas užsakyta (juokiasi).

Džordana: Gyvenimu reikia džiaugtis. Ir net ne kiekvieną dieną, o kiekvieną akimirką. Dabar ji yra, o kitos gali ir nebūti.