Prieš lemiamą „Chorų mūšio“ atomazgą – Justo Pečeliūno emocijų proveržis: „Sunku sulaikyti ašaras“
Sekmadienį „Didžiąjame chorų mūšyje“ bus itin rimta kova – finale susikaus Panevėžio ir Kauno chorai. Artėjant finišo tiesiąjai, Panevėžio chorą į priekį vedantis nuomonės formuotojas Justas Pečeliūnas neslepė emocijų.
J.Pečeliūnas socialiniuose tinkluose išplatino jautrią žinutę, kurioje apžvelgė savo ir savo vedamo choro kelią nuo pat pirmų dienų iki finalinio etapo. Jis neslėpė, kad šis kelias buvo išties vingiuotas.
„Juokingai gyvenime susidėlioja dalykai. Vos tik laidoje prasitari, kad norėtum atsidurti televizijoje, ir likimas viską sudėlioja taip, kad iškart po to gauni kolegės žinutę: „Paskambink“. Paskambinau ir išgirdau pasiūlymą dalyvauti „Didžiajame chorų mūšyje“. Nedvejodamas sutikau.
Visą laiką bijojau būti savimi be jokio personažo. Nemokėjau iki galo atsipalaiduoti, todėl pagalvojau, kad tai bus gera proga išeiti iš komforto zonos. Tuo metu dar per daug nesureikšminau fakto, kad nesu dainininkas.
Atėjo pirma vokalo pamoka. Nemeluosiu – sekėsi sunkiai. Didžiausias iššūkis buvo ne pataikyti į natas, o tiesiog atsipalaiduoti ir būtent tada supratau, į kokį reikalą įsivėliau. Kitą dieną kilo tiek daug abejonių dėl savo dalyvavimo, kad net pradėjau tapyti paveikslą, o čia, žinokit, labai retas atvejis.
+4Bet tada sutikau Juos – Panevėžio purpurinį chorą. Jie tikėjo manimi jau tada, kai pats savimi netikėjau. Jie stūmė mane į priekį, palaikė ir leido atsiskleisti. Jie padėjo man tapti tuo kapitonu, kuriuo iki pat pirmojo pasirodymo dar nesijaučiau esąs.
Nuėjome beprotiškai sunkų, bet kartu ir džiaugsmo bei mėgavimosi kupiną kelią. Buvome visokie – linksmi ir rimti, dugne ir euforijoje. Tačiau visą laiką buvome kartu.
Visus keturis mėnesius mano pagrindinis tikslas buvo neprarasti mėgavimosi procesu. Nepamesti savęs, nebandyti įtikti ar eiti kažkieno kito keliu, o tiesiog būti savimi ir tuo mėgautis. Ir, po velnių, mums pavyko – mes tikrai pasimėgavome!
Sekmadienį pasirodysime finale. Vis dar sunku patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų. Vis dar sunku sulaikyti ašaras, suvokus, kokią didžiulę meilę jūs mums parodėte viso projekto metu. Ačiū jums už tai.
Tegul šis sekmadienis tampa mūsų visų bendra švente. Kartu jau pasiekėme labai daug ir galime pasiekti dar daugiau!
Per visą šį laiką ne kartą prašiau jūsų palaikymo. O šį kartą noriu paprašyti to paties, ką visada sakau chorui prieš lipant į sceną – pasimėgaukime. O tada viskas savaime bus gerai. Mūsų finalinis pasirodymo numeris – 02. Iki pasimatymo sekmadienį“, – rašė J.Pečeliūnas.
