Prieš Mefistofelį po „Fausto“ premjeros priklaupė pats režisierius

2016 m. lapkritį Rygos scenon palydėtas „Faustas“ jaunam armėnų kilmės Latvijoje gyvenančiam režisieriui Aikui Karapetianui, baigusiam garsiąją Paryžiaus kino mokyklą „ÉSEC“ ir į teatrą atėjusiam iš kino pasaulio, tapo antruoju operos pastatymu jo karjeroje. Pirmasis buvo 2011 m. Rygoje sukurtas Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjas“.

„Man tiesiog paskambino tuometinis Latvijos nacionalinės operos direktorius Andrejis Žagarsas ir pasiūlė statyti operą. Jis leisdavo sau tokius beprotiškus poelgius. Iki „Sevilijos kirpėjo“ aš apskritai jokios operos gyvai nebuvau matęs“, – atvirauja režisierius, save vadinantis retai į teatrą išsiruošiančiu namisėda.

Šį pavasarį A. Karapetianas sukūrė jau trečiąjį savo operos pastatymą – Georges Bizet „Karmen“ Monpeljė nacionalinei operai Prancūzijoje. Tiesa, kompozitoriaus G. Bizet tėvynainiai premjera neliko sužavėti, mat jų dievinamos operos veiksmą atvykėlis režisierius sugebėjo perkelti į fantastinę visatą. Karmen joje – planetos valdovė, o Chozė – į jos valdas atklystantis viduramžių riteris. Toje planetoje gyvena mėlynaodės moteriškos būtybės. Atvykėliai vyrai ketina jų planetą pasigrobti sau. Gudruolė Karmen pasinaudoja Chozė prielankumu, kad juos sulaikytų: riteris pereina į moterų stovyklą ir padeda joms atremti puolimą. Tačiau pabaigoje supratęs, kad Karmen tapo nebereikalingas, Chozė nužudo ją ir pats tampa planetos valdovu.

„Žiūrovus dalinu į dvi kategorijas: vieni žino, ko tikisi, o kiti nori būti nustebinti. Kai pasiūlai ne tai, ko iš tavęs laukia – pirmieji protestuoja, o antrieji šaukia „valio“. Jeigu jums patinka tradiciniai pastatymai, yra šimtai progų ir būdų juos pamatyti. Kokia prasmė tai kartoti vėl ir vėl?“ – klausė A. Karapetianas.

Į Vilnių atvykstančio „Fausto“ veikėjai atrodo tarsi nužengę iš šimto metų senumo nebylių siaubo filmų – tokių, kaip F. W. Murnau „Nosferatu“ (1922). O svarbiausias iš jų - ne Faustas (jaunojo ir senojo Fausto partijos čia patikėtos atskiriems solistams) ir netgi ne Margarita, kuriai kurdamas operą ypatingą dėmesį skyrė Charles Gounod, bet triumfuojantis, į platų savo glėbį tarsi Kristaus Atpirkėjo statula visus tėviškai kviečiantis plikagalvis Mefistofelis. Neveltui prieš jį (pirmajame spektaklyje Rygoje Mefistofelio partiją atliko kviestinis vokiečių bosas Andreasas Baueris iš Frankfurto operos trupės) per premjerinius nusilenkimus scenoje ant kelių simboliškai buvo priklaupęs ir pats režisierius.

Vyresni kritikai šio operos pastatymo Mefistofelį lygina su Fantomasu arba aktoriaus Klauso Maria Brandauerio personažu garsiame Istváno Szabó filme „Mefistofelis“ (1981), jaunesni – su Volanu de Mortu, galingiausiu „Hario Poterio“ knygų ir filmų serijos piktadariu. Pasak A. Karapetiano, Mefistofelis operoje apskritai neturi savo veido – jis nuolat keičia pavidalus.

Režisierius prisipažįsta, kad dirbdamas teatre pirmenybę teikia muzikos įkvėptų vaizdų kūrimui, o ne filosofinėms tekstų interpretacijoms. Tad visi jo kurti spektakliai itin vizualūs. Po „Fausto“ premjeros kritikai puikiai įvertino lakonišką, bet taiklią Kristapo Skultės kurtą scenografiją, o ypač – šešėlių teatrą imitavusio šviesų dailininko AJ Weissbardo darbą. Šio JAV menininko kūrybinėje biografijoje – bendri pastatymai su tokiais režisūros milžinais, kaip Robertas Wilsonas ar Peteris Greenaway‘us.

„Operoje būna taip: jeigu pavyksta sugalvoti koncepciją, kuri limpa prie muzikos – žinok, kad spektaklis jau tavo kišenėje. Man idealus tokios harmonijos pavyzdys – R. Wilsono statytas Claudio Monteverdi „Orfėjas“, – neslepia A. Karapetianas.

R. Wilsono statytos Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjera LNOBT numatoma 2019 m. kovo 1 ir 2 dienomis. O A. Karapetiano interpretuota Ch. Gounod opera „Faustas“ Lietuvoje bus atliekama vienintelį kartą – spalio 5-osios vakarą LNOBT.