Labai techniška, spinduliuojančios plastikos, puikiai jaučianti muziką, giliai suvokianti vaidmenį, trapi ir nežemiška – tokiais epitetais būdavo palydimi primabalerinos pasirodymai
Švedijos karališkosios operos, Nyderlandų, Kanados, Anglijos, Honkongo nacionalinių baletų scenose. Dėl šio efemeriško meno Jurgita keliavo po visą pasaulį, retsykiais užsukdavo ir į Vilnių. Šįsyk čia sustojo ilgesniam laikui.
Pastarąjį dešimtmetį su šeima gyvenote Toronte, buvote Kanados nacionalinio baleto primabalerina. Kodėl netikėtai nusprendėte atsisveikinti su scena?
Taip susiklostė aplinkybės. Kai rugsėjį Kanados žiniasklaidoje pasirodė naujiena, kad planuoju grįžti į Europą, sulaukiau keleto darbo pasiūlymų, vienas iš jų buvo baleto meno vadovės pareigos šiame teatre. Pasirinkau Lietuvą, Vilnių. Nors iš anksto neplanavau, turėjau baigti balerinos karjerą, nes negalėčiau suderinti dviejų profesijų: tam, ką darau, visuomet atiduodu save visą. Veikla, kuria užsiimu dabar, teikia naudą ne man asmeniškai: dirbu trupės, teatro, Lietuvos kultūros labui. Šiame gyvenimo ir karjeros etape man tai – daug svarbiau ir prasmingiau, nei šokti. Kai pats esi scenoje, kalba sukasi apie tave, ką savo vaidmeniu nori pasakyti, dovanoti į spektaklį atėjusiems žiūrovams.