Gal kas nors ir nežino Amedeo MODIGLIANI (1884–1920), bet visi yra matę jo paveikslų. Ir jų moterys – melancholiškos ilgakaklės būtybės su tarsi nereginčiomis akimis – ilgai nepasimiršta.
GELBĖTOJAS. Modis (taip visi jį vadino) dar negimęs padarė gerą darbą. Jis atėjo į pasaulį kaip tik tada, kai tėvas verslininkas bankrutavo ir į duris beldėsi antstoliai. Tačiau veiksmas vyko Italijoje, o tenykščiai įstatymai draudė liesti gimdyves ir jų lovas, tad po Amedeo mama buvo suslėpti visi šeimos lobiai.
Jie vėliau padėjo sukurti naują verslą, ir Modis augo turtinguose namuose. Tik amžinai sirgo – pleuritu, vidurių šiltine, džiova, vėl pleuritu... Kai jis (gimęs Livorne) nutarė gyventi Paryžiuje, ligos niekur nedingo. Kaip ir įprotis vaizduoti turtingą vaikiną.
DEBIUTANTAS. Paryžiuje Modis apsigyveno skurdžiausių menininkų buveinėje „Bateau-Lavoir“. Bet naujas Monmartro personažas čiabuviams atrodė kaip į jų platumas užklydęs Rockefelleris. Jis, gražesnis ir aukštesnis už kitus, karališkos laikysenos, vilkėjo kostiumą su kaklaskare ir atrodė tarsi ką tik išėjęs iš kirpyklos.
Nors šis šou buvo trumpalaikis. Vėliau Modis kūrė išskirtinės personos įvaizdį, padedamas pigaus šalio ir riebaluoto velvetinio švarko. Ir it tikras aristokratas niekino pinigus – net didžiausius honorarus tuoj pat prašvilpdavo.