Pripažinimo sulaukusį romaną išvertusi R.Mataitytė: „Versdama jį šypsojausi ir verkiau, pykau ir atleidau“

Kaip galėjo nutikti, kad tylus žemaūgis batsiuvio sūnus Henris Rinnanas tapo kone labiausiai nekenčiamu žmogumi Norvegijos istorijoje? Ir kodėl žydų šeima nusipirko namą, kurio sienos prisigėrusios Rinnano gaujos aukų aimanų ir kraujo? Kelionė į praeitį prasideda rašytojo šeimai viešint Trondheime, sustojus prie atminimo akmens, skirto Hirshui Komissarui. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Simono Strangerio žmonos prosenelis miesto centre prekiavo moteriškais drabužiais, naciams okupavus Norvegiją, buvo įkalintas Falstado lageryje, o vėliau nužudytas.

Netrukus po karo jo sūnaus šeima apsigyveno liūdnai pagarsėjusioje nacių parankinio Henrio Rinnano gaujos viloje Trondheime, kur buvo kankinami ir žudomi žmonės, pasipriešinę okupantams. „Šviesos ir tamsos enciklopedijoje“ susipina Komissarų šeimos ir Henrio Rinnano istorijos, kurias sieja vienas namas.

„Versdama šį romaną šypsojausi ir verkiau, pykau ir atleidau, gailėjau ir smerkiau. Jo autorius sugebėjo be graudinimo ir sentimentų, tik per lakoniškas detales pasiekti pačias tolimiausias mano vidines stygas. Tikiuosi, kad skaitytojai irgi pajus tokį patį jausmų ir emocijų spektrą“, – sako rašytoja ir vertėja Rūta Mataitytė. 

Interviu su Rūta Mataityte – apie vertimo iššūkius, su kuriais padėjo susidoroti ir pats autorius, bei istorijos pamokas.

Vos pasirodžiusi, ši knyga Norvegijoje sulaukė daug dėmesio – kaip manote, kas tai lėmė?

Knyga 2018-aisiais gavo prestižinį apdovanojimą – Norvegijos knygynų premiją, todėl neliko nepastebėta. Norvegijoje labai vertinama socialinė ir istorinė tematika, būtent tokios ir yra Simono Strangerio knygos. „Šviesos ir tamsos enciklopedija“ net įtraukta į vidurinės mokyklos programą. Vidurio Norvegijoje galima sutikti nemažai šeimų, kurias vienaip ar kitaip palietė nacių parankinio Henrio Rinnano nusikaltimai, todėl žmonės neabejingi šiai istorijai. Nuostabu, kad knygoje pasakojama apie blogį kartu kalbant ir apie gėrį. Tai labai įtaigu, nes autorius aprašo savo šeimos istoriją.

Gyvenate Norvegijoje ir domitės, kas naujo atsiranda knygynuose. Gal jau buvote skaičiusi šią knygą dar prieš imdamasi versti? 

Galbūt nuskambės keistai, bet versdama šią knygą labai džiaugiausi, kad iš anksto nebuvau jos skaičiusi. Tai man padėjo išlaikyti šimtaprocentinį susikaupimą ir savo nuotaikomis nenubėgti į priekį greičiau nei pats tekstas. Atmosfera romane stiprokai svyruoja – vienoje pastraipoje rašoma apie nekaltą vaikystę, šiek tiek žemiau – apie žiaurius nusikaltimus, o kitame puslapyje – apie atleidimą. Nežinodama, kas laukia toliau, galėjau visiškai įsijausti į kiekvieną sceną. Gal ir klystu, bet atrodo, kad tai padėjo pajusti tekstą taip, kaip jį jaus būsimas skaitytojas. Galbūt verčiant kitokio pobūdžio knygą šis metodas būtų klaidingas, bet šiuo atveju tai atrodė palankiausia. Knyga tikrai įtraukė, džiaugiuosi, jog versdama turėjau galimybę ją visą išgvildenti ir išjausti, o dabar tikiuosi, kad ja susidomės ir Lietuvos skaitytojai.

Nemažas iššūkis buvo susitvarkyti su sunkiomis nuotaikomis, kurias sukeldavo romano veiksmas. Po kai kurių atkarpų atidėdavau darbą į šalį ir baimindavausi grįžti. Kartais tekdavo lipti per savo tamsias emocijas ir po gabalėlį judėti pirmyn, buvo dienų, kai išversdavau tik pastraipą ar vieną sakinį. Didžiuojuosi, kad pavyko įveikti save ir nueiti visą kelią iki pabaigos.

Išversti šią knygą – ir iššūkis. Kaip galima suprasti net iš pavadinimo, romano skyriai sudėlioti pagal abėcėlę nuo A iki Ž. Kiekvieno pagrindinė tema ar motyvas pristatomi žodžiais arba sąvokomis, kurie prasideda tam tikra raide. Tikriausiai nemažai reikėjo pasukti galvą, juk nebūtinai lietuviškas žodis prasideda ta pačia raide kaip norvegiškas. 

Mane ir prikaustė tai, kad šios knygos vertimas kėlė nemažų iššūkių. Gavusi nebegalėjau teksto paleisti, tuojau pat puoliau versti. Nors dar net nebuvau pasirašiusi sutarties, jau žinojau, kad šios knygos tikrai imsiuosi. Paprastai versdama bet kokį tekstą, net visiškai sausą, stengiuosi į tai žiūrėti kaip į kūrybą, ir vis dėlto šio romano negaliu palyginti nė su vienu iki šiol turėtu. Ieškodama akcentų, nagrinėdama žodyną, rankiodama žodžius kartais prasėdėdavau iki paryčių – tai buvo tikra kūryba. Kai kurie lietuviški ir norvegiški žodžiai sutapdavo, tada užduotis palengvėdavo, bet didžiausią malonumą vis dėlto jaučiau atsiradus rimtų iššūkių, prie kurių tekdavo nemažai pavargti. Minčių, kaip galima spręsti šias problemas, pateikė ir autorius, už tai esu jam labai dėkinga.

Kaip bendravote su rašytoju?

Vos pradėjusi darbą parašiau autoriui, tarp mūsų iškart užmezgė draugiškas ryšys. Kai pirmą kartą su Simonu susisiekiau, labiausiai nustebino jo dėkingumas. Žinojau, kad romanas jau išverstas į daugiau nei 20 kalbų, todėl maniau, jog sutiksiu šiek tiek kitokį autorių, labiau susireikšminusį, tačiau jis pasitiko su ypatinga šiluma ir draugiškumu, nuolat kartodamas, kad mes, vertėjai, esame jo pagalbininkai, nes leidžiame šiai knygai keliauti į pasaulį. Toks elgesys savotiškai įpareigojo, versdama vis prisimindavau, kad autoriui mano darbas svarbus.

Iki šiol nesame gyvai susitikę, pirmiausia to neleido pandemija, o vėliau atrodė, jog bendravimas raštu puikiai veikia ir nieko netrūksta, galbūt todėl, kad abu esame rašytojai. Išleidęs šią knygą Simonas išgarsėjo tiek Norvegijoje, tiek kitose šalyse, be to, neseniai pasirodė dar vienas svarbus jo romanas apie matomas ir nematomas Afganistano karo traumas, šiuo metu jis yra laukiamas svečias bibliotekose, mokyklose ir kitur, todėl daug keliauja ir bendrauja su skaitytojais. Girdėjau, neseniai per dvi dienas dalyvavo net septyniuose susitikimuose. Nors jo dienotvarkė įtempta, visada susilaukdavau ir pagalbos, ir padrąsinimų, ir padėkos. 

Simonas gerai supranta, jog šios knygos vertimas nelengvas iššūkis, tačiau tiki, kad bet kuria kalba įmanoma rasti jai savą formą. Toks įsitikinimas užkrėtė ir mane, kai darbas užstrigdavo, prisimindavau autoriaus žodžius, ir galiausiai atsirasdavo sprendimas. Kaip rašytoja įgijau tokį ydingą įprotį – kabinėtis prie tekstų, kad per daug ištęsti, pilni pasikartojimų, bereikšmių detalių. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad šioje knygoje to nebuvo.

Tai, kad esate rašytoja, padeda versti ar trukdo, nes reikia save tramdyti, kad pernelyg laisvai neinterpretuotumėte teksto? 

Autoriaus manymu, svarbiausia, kad žmogus, skaitydamas romaną kita kalba, kuo mažiau justų, jog čia vertimas. Viena vertus, tai labai įpareigojo, bet kartu suteikė daugiau laisvės, galimybių pasitelkti kūrybiškumą, rašytojos patirtį.

Nedrįstu teigti, kad kitas vertėjas, ne rašytojas, darbą būtų atlikęs prasčiau. Turiu nemažai kūrybinės patirties ir dirbti prie teksto struktūros man labai patinka, visgi vien tai, kad pats esi rašytojas, anaiptol ne visada padeda, vertėjui svarbu pajusti ir gebėti perteikti kiekvieno teksto savitumą. Kartais tikrai apima noras tekstą perrašyti savaip ir pagerinti, bet šiame kūrinyje nebuvo ką gerinti, tereikėjo iš paskutiniųjų stengtis išlaikyti tokį pat aukštą lygį. Ir pasakysiu atvirai – iki šiol esu įsitikinusi, kad originalas yra geresnis nei vertimas. Bet, jei kūrinys tikrai geras, kitaip juk ir negalėtų būti.

Autorius pabrėžia, kad tai romanas, tačiau į pasakojimą įsiterpia tikra jo žmonos šeimos istorija. Tiksliau, jis ir prasideda nuo netikėtai išgirstos žinios, kad pirmieji uošvės gyvenimo metai prabėgo name, kuriame vos prieš kelerius metus Henrio Rinnano gauja žudė žmones.

Šioje knygoje fantazija susipina su dokumentika, perėjimai kartais labai staigūs, šokiruojantys. Man tai labai patiko, pasakojimas įgauna visai kitą vertę. Iš autoriaus lūpų girdėjau, kad šeima šiltai jį palaikė. Jis pats teigia, kad pradėjus šį projektą santykiai giminėje labai sutvirtėjo.

Sunku net patikėti, kad nuo nacių nukentėjusi žydų šeima netrukus po karo įsikėlė į liūdnai pagarsėjusį namą... 

Faktas neįtikėtinas, bet būtent tai ir atspindi šios istorijos esmę – kad galėtume judėti pirmyn, privalome atleisti už praeitį. Neseniai pati lankiausi Trondheime, mieste, kur vyko didžioji romano veiksmo dalis ir kur stovi žymusis Rinnano gaujos namas. Apėjau pagrindines romane minimas vietas. Nusistebėjau, kad anksčiau esu nakvojusi viešbutyje, kurio rūsyje per karą buvo tardomi ir kankinami žmonės. Nieko apie tai nežinojau, nors ten galima aplankyti kamerą. Istorija išsaugota, bet neeskaluojama ir per prievartą neperšama. Artindamasi prie Rinnano gaujos namo jutau, kaip daužosi širdis, maniau, bus nemalonu jį pamatyti, tačiau išvydau visai ramų rajoną su jaukiais sodais. Ir namas sau stovi niekaip neišsiskirdamas ir nešaukdamas apie savo istoriją, jame gyvena paprasti žmonės. Greta stovi senas automobilis, lyg praeities prisiminimas, o daugiau nėra nieko ypatinga, nei iškabų, nei atminimo lentos, nei tvorų, nei kitų signalų. Atrodo, kad ten gyvenantys žmonės nepaveikti istorijos, neužstrigo praeityje, jie nuėjo į ateitį.

Jau keleri metai išleidžiama daug romanų, kuriuose pasakojama apie Antrąjį pasaulinį karą, ne vienas sukurtas pagal tikras istorijas. Ir žmonės juos godžiai skaito. Kaip manote: atėjo laikas prisiminti tą siaubingą metą, kol gyvi paskutiniai liudininkai, ar tai lėmė Europoje jau kurį laiką sklandžiusi karo nuojauta?

Norvegams Antrojo pasaulinio karo tema visada buvo labai svarbi, tiek literatūroje, tiek kine. Reikėtų nepamiršti, kad Norvegija yra taikus, ramus kraštas, žmonės čia beveik nepatyrę karų, todėl penkeri okupacijos metai tautai paliko didelę, iki šiol labai juntamą traumą. Pastebėjau tai jau seniai, pirmiausia buvo truputį keista, nes atrodė, kad šalis nukentėjo nedaug, tačiau pėdsakas tautos sąmonėje labai ryškus ir jai svarbu apie tai kalbėti.

Ne vienas skundžiasi, kad nuo karo Ukrainoje pradžios negali atsiversti jokios knygos. Jau nekalbant apie tas, kuriose aprašomas karas. „Šviesos ir tamsos enciklopedijos“ pabaigoje autorius cituoja iš žmonos gautą žinutę: „Pasistenk, kad šis tavo romanas paskatintų žmones žvelgti į ateitį“. Gal ir šią knygą reikia skaityti, nes papasakota istorija privers susimąstyti, iš kur atsiranda tokių žmonių kaip Rinnanas, kas yra karas, ir... net beviltiškoje situacijoje rasti viltį?

Man irgi įstrigo būtent šie autoriaus žmonos žodžiai. Manau, tai knyga ne apie karą, o apie atleidimą. Apie supratimą ir atleidimą. Apie žmogų. Ši istorija man nedaug pasako apie karą, daugiausia – apie žmogų. Ir skaitant baugino ne karas, o suvokimas, kaip mus gali traumuoti gyvenimo aplinkybės, ypač kol esame vaikai. Vis svarsčiau, monstrą žmoguje užaugina prigimtis ar aplinka. Autorius apie tai rašo: „Kodėl vieni nuo sunkumų ir blogio sutvirtėja, o kiti parklumpa, palūžta, užgęsta, susitraukia ir sunyksta? Gal viskas priklauso nuo to, ką atsinešame savo viduje? Ką patiriame ankstyvoje vaikystėje? Gal svarbu, ar pačioje giliausioje žmogaus kertelėje gyvena jausmas, kad jis mylimas, ar ten slepiasi tik šaltis?“. Manau, toks ir yra knygos tikslas – įtikinti, kad žmonijos istorija prasideda kiekvieno mūsų viduje. Kuo mažiau širdyje šalčio, tuo mažiau karų.