Prof. Inga Minelgaitė: „Koks malonus bebūtų darbas, turime rasti laiko pailsėti ir panuobodžiauti“
„WoW University“ projekto „Future Heroes“ dėstytoja prof. Inga Minelgaitė moko lyderystės jaunąją kartą. Projekte dalyvaujančios 13–17 metų mergaitės turi galimybę pabendrauti su bendramintėmis iš įvairių šalių, pasisemti žinių iš labai stiprios dėstytojų komandos ir įsivertinti savo turimas veiklos idėjas. Islandijos universitete profesore dirbanti bei verslo konsultavimu užsiimanti tyrėja pabrėžia, kad ne visos mergaitės ateityje taps lyderėmis, bet lyderystės kompetencija naudinga kiekvienai, net būsimai sekėjai.
Kodėl verta mokytis lyderystės, jei neplanuojame tapti lyderėmis?
Nemanau, kad visi turėtų siekti būti lyderiais – būtų labai neįdomu. Tačiau lyderystę, kaip kompetenciją ar įgūdį, verta lavinti kiekvienam. Juk nebūtina tapti šefu, bet žinoti kulinarijos principus naudinga visiems; nebūtina būti profesionalu sportininku, kad mėgautumeisi fizine veikla. Lyderystė, kaip funkcija, gyvenime labai praverčia, nes padeda siekti tikslų.
Taip pat susipažindami su lyderyste galime tiksliai atsakyti sau į klausimą, ar tikrai norime būti lyderiais, o gal proaktyviais komandos nariais – sekėjais. Beje, šiuolaikinėse lyderystės teorijose sekėjo veikla pripažįstama kaip nemažiau vertinga. Taigi, mokydamiesi apie lyderystę, geriau suvokiame kurioje pozicijoje save matome: norime daugiau atsakomybės, priimti strateginius sprendimus, o gal juos įgyvendinti.
Gana nuo jauno amžiaus mokote apie būsimą karjerą. Kodėl taip anksti?
Pastebiu, kad Lietuvoje labai mažai kalbama su jaunais žmonėmis apie atsakomybę už savo gyvenimą, apie ateities planus, jų įgyvendinimo būdus. Paskaitose sulaukia klausimų, kaip susidoroti su baime, kai nori imtis veiklos, pradėti daryti kažką naujo. Susimąsčiau, kad man būnant jų amžiaus, mokykloje taip pat niekas nemokė šių dalykų, o juk tai svarbūs gyvenimo įgūdžiai.
„WoW University“ projektas „Future Heroes“ tapo platforma mergaitėms pasikalbėti apie joms rūpimus dalykus, pasisemti drąsos. Lektorių galima klausti ne tik apie jų pasiekimus, bet ir tai, kas vyksta užkulisiuose, kol jų siekiama. Tai suteikia drąsos mergaitėms ir savo mokytojų klausti ko nesupranta. Tai labai naudinga jaunam, žingeidžiam žmogui.
Šiuolaikiniai moksleiviai labai užimti įvairia popamokine veikla. Kaip išmokti suplanuoti savo laiką?
Lietuvoje labai svarbu yra pasiekimai, o Islandijoje – kad vaikas išbandytų kuo daugiau sričių ir klausytų savo vidinio laimės barometro. Islandijoje pats vaikas atsako už savo laiko planavimą: nenuvažiavo į būrelį – tai nenuvažiavo; kažką pamiršo – ir neturi. Tokiu būdu vaikai mokosi būti savarankiški. Planavimas yra kaip raumuo, jį reikia treniruoti.
Negalima iš dešimtmečio tikėtis, kad jis idealiai susiplanuos savo laiką ir viską suspės. Nepadeda ir tai, kad mana nuo ryto iki vakaro dirba asmeniniu asistentu ir akomoduoja vaiko dienotvarkę. Vaikams reikia duoti erdvės pažinti, mokytis, praleisti, suklysti. Tai ir yra vaikystės, paauglystės žavesys. Lyderystės ir sėkmės teorijos moko apie klaidų darymo ir mokymosi iš jų svarbą.
Pabrėžiama, kad reikia gebėjimo pasikalbėti su savimi, išsiaiškinti kur suklydai, ką padarei ne taip, kas dėl to atsitiko. Tai neįmanoma turint asmeninį asistentą, kuris vaiko tvarkaraštį žino geriau už jį. Taip ir užauga jaunuoliai, nežinantys ką nori veikti gyvenime, pasyvūs.
Paradoksas, tačiau bijodami, kad vaikas nieko neveiks, tėvai ir užpildo jo dienotvarkę būreliais...
Žinote, žiūrėdama į jaunus žmones už juos pasiilgstu nieko neveikimo, laiko pajusti, kad man nuobodu. Būtent tada įsijungia tikrasis kūrybiškumas, ieškojimas ką sukurti, ką nuveikti. Vaikai nebeturi tokios „prabangos“, nes yra užimti mokslais, dešimtukų siekimu, baime, kad kažkas nepasiseks, kažko nepadarys. Kūrybingumo sesijose kalbama apie tai, kad reikia turėti pakankamai didelių pauzių, kad galėtum savyje kažką atrasti. Per didelį planavimą tai neįmanoma.
Projekto „Future Heroes“ paskaitose kalbama apie sveiką darbo bei poilsio santykių. Papasakokite plačiau.
Universalių taisyklių nėra, nes tai labai priklauso nuo asmenybės tipo. Pavyzdžiui, ekstravertai pasikrauna energijos bendraudami su žmonėmis. Jei toks darbo pobūdis, jis taip neišseks, o intravertui tai gali būti dvigubas darbo krūvis.
Sveikas darbo ir poilsio santykis labai priklauso nuo to, koks žmogus esu, ką veikiu ir ką noriu veikti, ką veikdamas jaučiuosi gerai. Pastebiu, kad dažnai šiuolaikiniai žmonės norus pasiskolina iš aplinkos, todėl jų įgyvendinimas nesuteikia džiaugsmo.
Nėra tokio darbo, kurį dirbdami ilgą laiką, nepavargtume, nejaustume nuobodulio.
Dar viena problema – darbo ir gyvenimo sutapatinimas. Manau, kad viena pavojingiausių kada nors į viešumą paleistų minčių buvo daugelyje laimės knygų kartojama citata „atrask malonią veiką ir niekada nereikės dirbti“. Ji suklaidino daugelį žmonių. Iš tiesų koks skanus bebūtų pyragaitis, galiausiai užsimanysime ko nors kito. Koks malonus bebūtų darbas, dažniausiai jame yra bent 20 proc. ko daryti nemėgstame. Nėra tokio darbo, kurį dirbdami ilgą laiką, nepavargtume, nejaustume nuobodulio.
Mūsų seneliai ir tėvai ganėtinai sveikai gyveno, nes skirstė savo veiklas į tam tikras sritis ir iš kiekvienos tikėjosi skirtingų dalykų. Darbas buvo darbas, o poilsis – poilsis, metas, kai apie darbą negalvojama. Turime leisti sau užsiimti veikloms, kurios teikia tik malonumą, negalvodami apie jas kaip potencialų pragyvenimo šaltinį.
Dar labai svarbu yra miegas, minčių higiena, ir darbas, suteikiantis galimybę siekti siekti konkrečių tikslų bei augti.
Dažnai kalbama apie perdegimą. Kaip jis pasireiškia?
Geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti ir patarti gydytojai. Tačiau žinome, kad perdegimo ženklai dažnai pasireiškia net fiziologiniais simptomais: pilvo skausmai (prieš ar po darbo), virškinimo sutrikimai, nemiga ar nekokybiškas miegas. Perdegimą išduoda ir negalėjimas prisiversti eiti į darbą, apatija, prasmės nematymas. Neretai profesinis perdegimas išplinta tarsi pelėsis ir į kitas gyvenimo sritis, todėl jo reikėtų saugotis.
Peržiūrėkime savo dieną ir įsivertinkime kiekvieną žingsnį. Atraskime, ko gauname per mažai, pavyzdžiui, miego.
Dažnai perdegimą siejame tiesiogiai su darbu, bei noriu atkreipti dėmesį į minčių higieną ir informacinių srautų valdymą. Socialinėse medijoje praleidžiame daugybę laiko. Susikoncentruoti į turinį, jį apdoroti ir suformuluoti atsaką reikalauja laiko ir jėgų. Jauni žmonės socialiniuose tinkluose praleidžia bent tris valandas per dieną, tai trys valandos aktyvios veiklos, kai to nejausdami švaistome savo energiją. Reikėtų pasistengti mažinti informacijos srautus, pasidaryti minčių higieną, ypač jauniems žmonėms.
Kaip sau padėti, pajutus perdegimo simptomus?
Pirmiausia patarčiau kreiptis į specialistus, ypač jei pasireiškia fiziologiniai simptomai. Peržiūrėkime savo dieną ir įsivertinkime kiekvieną žingsnį. Atraskime, ko gauname per mažai, pavyzdžiui, miego. Jei kokybiškai neišsimiegame, visa diena statoma į pavojų, ką bedarytume, viskas nesiseka.
Toliau įsivertinkime kur yra tam tikri skausmo taškai darbe ar moksluose (galbūt šeimoje): gal mokytojas, klientas ar sutartis kelia įtampą. Identifikuokime problemą ir ieškokime sprendimo būdų, kurių visada yra.
Naudinga jungtis į ratelius, kaip „WoW University“, „Future Heroes“, kur su bendraminčiais galima padiskutuoti rūpimomis problemomis, bet svarbiausia – jų sprendimo būdais.
Dar vienas svarbus dalykas – energijos nutekėjimas ir atstatymas. Pažiūrėkime, kad labiau sekina ir ar turime pakankamai būdų vėl pasikrauti energijos, atstatyti kūną ir sielą. Sportas, buvimas gamtoje, sveika mityba – elementarūs, bet patikrinti būdai atsistatyti. Šioje srityje nieko naujo neišrasime (šypteli).