Saulius Tučkus yra bene rečiausios profesijos Lietuvoje atstovas – jis profesionalus pirtininkas. Dešimtmetį laidos „Vantos lapas“ vedėjas ne tik mėgavosi pirčių malonumais, bet ir kaupė žinias apie pirtis, lietuviškus papročius jose ir kitų šalių pirčių kultūrą. S. Tučkaus misija – šviesti visuomenę apie lietuviškas pirtis, mokyti, kaip jose tinkamai elgtis.
Anot S. Tučkaus, mėgautis pirtimi galima ištisus metus, net ir karščiausią vasarą ar stingdančią žiemą. O pavasarį pirtis – itin ypatinga. „Tada labiausiai būname išsiilgę gamtos kvapų, lapų šnaresio. Pirtyje pamojavus vanta, pasklinda natūralūs gamtos kvapai, sužadinantys vasaros prisiminimus. Žmogus tarsi atgyja.
Visoje Rytų Europoje (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje) išlikusi garinių pirčių su vantomis tradicija. Pastaruoju metu net skandinavai pamiršta modernumą ir estetiką ir grįžta prie kuo natūralesnių pirčių su vantomis, – pasakoja. – Vanta yra pirtininko rankų pratęsimas, kad galėtum paimti garą, jį nuleisti. Ypatingą galią turi ne tik gamtos kvapai, bet ir vantos lapų šiugždėjimas. Aš pirtyje atlieku tokią procedūrą: žmogui gulint, vantomis kelias minutes švelniai šiugždenu jo galvą. Atitraukus vantą, žmonės visuomet palaimingai šypsosi, pamiršę visus gyvenimo rūpesčius.
Vantoms rišti gali būti naudojami visi Lietuvoje augantys medžiai, krūmai, žolynai. Turime savo vantų rišėją Renatą Žvaliauską iš Alytaus, kuris praėjusiais metais Lietuvos šimtmečio proga buvo surišęs 100 skirtingų vantų iš įvairiausių augalų ir pateko į Lietuvos rekordų knygą. O gausiausia vanta buvo net iš 49 skirtingų augalų.
Vantomis ne tik vanojama, masažuojama, daromi kompresai, nubraukimai – jomis pirtyje sukuriamas mikroklimatas, kuriame gera būti.“
Etiketas
Kaip ir visur, pirtyse egzistuoja tam tikros elgesio taisyklės, kurių privalu laikytis, tačiau ne visi jas žino. „Nemažai žmonių vis dar galvoja, kad pirtys yra skirtos pabaliavoti. Toks klaidingas įsivaizdavimas susiformavo sovietmečiu, kai svarbiausiais ritualais pirtyse buvo tapę lėbavimai ir girtuoklystės. Tačiau seniau pirtyse žmonės ne tik prausdavosi, bet ir atlikdavo įvairius ritualus, burdavo, moterys gimdydavo. Viskas, kas jose vykdavo, būdavo sakralūs dalykai.
Per pastaruosius dešimt metų dėl aktyvios pirtininkų veiklos pagaliau pasikeitė supratimas apie pirtis, pirtininkus. Pavyko išgyvendinti alkoholinių gėrimų „kultūrą“ pirtyse. Vis daugiau žmonių prašo, kad pirtininkai atvyktų ir surengtų pirties programą, pamokytų, supažindintų. Labai džiugina tai, kad šiai vietai sugrąžinama tikroji jos prasmė, laikomasi senųjų papročių, – sako S. Tučkus. – Kaip ir anuomet, į pirtį reikėtų eiti nuogiems. Vienintelis privalomas drabužis – pirties kepurė, visa kita yra nereikalinga. Remiantis etiketu, priepirtyje derėtų vaikščioti prisidengus rankšluosčiais ar apsivilkus chalatais, o einant į garinę – viską nusirengti. Garinėje prieblanda, matyti, kad yra žmogus, bet kitąkart neįmanoma įžvelgti, ar vyras, ar moteris, – matome tik tiek, kiek reikia, kad neužkliūtume. Atėjus būtina tyliai atsisėsti ir atsipalaiduoti, netriukšmauti. Pasitaiko, kad žmonės labai nori pašnekėti, tačiau tuomet gelbsti garas: užpili daugiau vandens ant įkaitusių akmenų ir visi prityla.“
Eketė – pusė malonumo
Pirtininkai visuomet laukia tikros žiemos, kai gerai įsikaitinus bus galima nerti į eketę. Tiems, kurie niekada nepatyrė šio malonumo, tai atrodo neįmanoma misija, tačiau S. Tučkus tikina, kad tokia pramoga įveikiama visiems.
„Tam, kad galėtum nerti į eketę, specialaus pasiruošimo nereikia – buvimas pirtyje ir yra pasiruošimas. Pirmąkart užėję į pirtį, net senbuviai nešoka į eketę, nes tada būna įšilęs dar tik odos paviršius. Antrą sykį užeiname jau esant aukštesnei temperatūrai, tuomet įsitriname druskomis, dar labiau įšylame ir jaučiame, kad jau galime. Naujokui patartina į eketę eiti tik trečią kartą užėjus į pirtį, kai jau būna išvanotas vantomis. Paprastai tuomet nebekyla jokių klausimų – eina, nes nori kuo greičiau atsigaivinti.
Nėrimas į eketę yra 50 proc. viso pirties malonumo, o bijoti tikrai nėra ko, nes, jei ilgsitės protingai, neperšalsite ir nesusirgsite. Praėjusiais metais aštuonis naujokus pirmą kartą įvedžiau į eketę ir turėjau galimybę stebėti džiaugsmą jų akyse dėl to, kad padarė tai, kas jiems atrodė neįmanoma“, – šypsosi pašnekovas.
Vaikai pirtyse
Pirties užsiėmimus įvairioms žmonių kompanijoms vedantis S. Tučkus pasakoja, kad kai kurie žmonės baiminasi pirtin įsileisti vaikus. Anot specialisto, negalima iš vaikų atimti tokio malonumo. „Mano paties dukros jau užaugusios ir puikiai išmano, kas yra gera pirtis, nes į ją eidavo nuo mažų dienų. Remiantis senovės pasakojimais, anksčiau pirtyse net gimdydavo, todėl tikrai nereikia bijoti to, kad vaikams bus karšta. Svarbiausia – pasirinkti tinkamą temperatūrą. Seniau pirmi eidavo vyrai, o kai garas nebebūdavo toks stiprus – moterys su vaikais.
Vėliau jau paaugę vyrukai džiaugdavosi, kai vyrai kartu pakviesdavo į pirtį. Tik tas pirmas kartas virsdavo tikru išbandymu. Tekdavo jaunuoliui gulėti kur po suolu ir kvėpuoti pro plyšį, nes vyrai tiek prikaitindavo, kad jaunam būdavo riesta, o išeiti neleisdavo, kol visi neidavo. Gali būti, kad kai kuriuos tokia patirtis atbaidydavo, o kiti pirtį pamildavo visiems laikams, – pasakoja. – Vaikus tikrai galima ten leisti, tik reikia nepersistengti su karščiu, taip pat pasirūpinti, kad jie turėtų kuo užsiimti, nes ramiai sėdėti – ne jiems. Geriausia pastatyti didesnį indą su vandeniu ir leisti ten turkštis, taškytis. Kai maloniai sušils, švelniai pabraukykite vanta – tai didelis malonumas, taip meilė pirčiai išugdoma visam gyvenimui.“
Kokių klaidų nedaryti
Kai kurie žmonės sako, kad nemėgsta pirčių, nes jos sukelia nemalonių pojūčių, kitiems baigiasi peršalimo ligomis. Tam, kad malonumai būtų saugūs, prityręs pirtininkas išskiria keletą svarbių dalykų. „Pabuvus pirtyje, kiekvieną kartą reikia ją išvėdinti, nebijant, kad pabėgs šiluma. Atverkite duris ar langą, kitaip stigs deguonies ir išėję jausitės prastai, skaudės galvą. Įėjus į gerai išvėdintą pirtį, būna gera ir gaivu, nedegina nosies ir ausų.
Pirtinantis ir vėliau maudantis negalima mūvėti ilgais maudymosi šortais. Pirtyje jie saugo nuo įšilimo, todėl svarbiausios vyrų vietos nesušyla. Tada nueinama į eketę, išlipus šortai būna pilni ledinio vandens. Nuo nuogo kūno vanduo greitai nugaruoja, o šortuose gali šaldyti net keliolika minučių. Tai gali sukelti peršalimą, prostatos uždegimą. Moterims, vilkinčioms maudymosi kostiumėliais, taip pat gresia peršalimas ir kiti negalavimai. Tad rekomenduojama pirtyje būti be drabužių, be to, tik per nuogą odą pajuntamas visas pirties malonumas“, – pabrėžia S. Tučkus.
Kelionė po pirtis
Daugybę pirčių Rytų ir Šiaurės Europoje išbandęs Saulius vasarį su laidos „Vantos lapas“ kūrybine grupe išvyko aplankyti kelių karališkųjų Vakarų Europos pirčių Vokietijoje ir Nyderlanduose. „Esu matęs daug pirčių, tačiau kai kurios tikrai nustebino. Vokietijoje apsilankėme SPA „Saarow Therme“. Ten sužinojome tai, kad vokiškoje saunoje
būtina turėti rankšluostį ir pasitiesti jį ne tik po užpakaliu, bet ir ant žemesnio laiptelio, ant kurio dedame kojas. Taip daroma tam, kad joks prakaito lašas nenukristų ten, kur nereikia, nes aplinka itin graži ir sterili. Vokietijoje pirmą kartą teko išbandyti ir kino sauną, kurioje, gulėdamas ant ergonomiškų gultų ir kaitindamasis, gali dideliame ekrane žiūrėti filmą apie gamtą, – pasakoja S. Tučkus. – Tai pasirodė tikrai neįprasta. Mūsų pirtyse dažniausiai būna gana tamsu ir tylu: užsimerkiame, atsipalaiduojame ir per kitus pojūčius patiriame pirties malonumus.
Nyderlanduose patekome į gana panašų SPA – „Thermen Bussloo“. Ten įspūdį paliko kelios neregėtos pirtys. Vienos centre įrengtas geizeris, iš kurio retkarčiais ištrykšta vandens srovė. Trečios pirties palubėje įtaisytas ventiliatorius, kuris ant besikaitinančių žmonių kai kada taško vandenį. Prieš tai pasigirsta griaustinio garsas, taip imituojamas ant mūsų krintantis lietus – gana originalu. Dar buvo infraraudonųjų spindulių pirtis, meditacinė, kurioje garai kilo iš po didžiulio akmens. Tačiau didžiausias atradimas – druskos prisotintas baseinas, įrengtas tarsi uoloje. Plūduriuojant vandenyje, pro atogrąžų augalų viršūnėmis apsuptą angą matyti danguje šviečiantis mėnulis. Įspūdinga.“
Lietuviškos tradicijos
Na, o Nyderlandų gyventojams įspūdį paliko lietuviai, tiksliau – jų pirties kepurės. „Po visas pirtis vaikščiojome su vilnonėmis kepurėmis – įvairiausių spalvų ir formų, su visokiais ragais ir paraitymais. Mūsų galvos apdarai tikrai traukė dėmesį, o viena moteris įsidrąsino ir pasiteiravo, kam jos apskritai reikalingos. Paaiškinau, kad galvai ir plaukams nuo karščio saugoti, be to, gražu. Manau, kad jai tai buvo atradimas“, – sako pašnekovas.
Nyderlanduose lietuviai apsilankė pirčių komplekse „Elysium“. Jame mėgavosi plaukiojančia pirtimi: susirinkus tam tikram kiekiui žmonių, visa pirtis plaukia į kitą krantą, o paskui grįžta atgal.
„Vasario 16-ąją padarėme pertrauką – išvažiavome už Amsterdamo ir visi aštuoniolika žmonių išsimaudėme su trispalve Šiaurės jūroje. Viską nufilmavome ir nusiuntėme Prezidentės rengiamam konkursui „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“, – pasakoja Saulius. – Vėliau dar viena pirtis ir namo. Kelionė, turiu pasakyti, pavyko, pamatėme Vakarų Europos pirtis. Tačiau, būnant jose, visąlaik niežėjo rankos pamojuoti vantomis. Tikrai yra puikių, nebrangių pirčių centrų, tačiau mes Lietuvoje turime procedūrų, kuriomis galėtume užpildyti jų dailias, bet nuobodžias pirteles (šypteli).“