Profesorius Genadijus Sokolovas: „Svarbu sudaryti treniruočių planą“

Beveik 20 metų kitoje Atlantoje pusėje gyvenantis G. Sokolovas yra vadinamas plaukimo guru. Geriausi pasaulio vandens sporto meistrai eilėmis rikiuojasi prie šio specialisto durų. Tarp elitinių lietuvio klientų pavardžių – ir net 23 olimpinius aukso medalius laimėjęs legendinis amerikietis Michaelas Phelpsas.

FINA ekspertas iš Lietuvos JAV rūpinasi šios šalies plaukikais, triatlonininkais, vandensvydininkais. Aštuonerius metus jis vadovavo JAV plaukimo federacijos fiziologijos ir sporto mokslo departamentui. Unikalią tyrimo metodiką sukūręs mokslininkas sportininkams padeda taisyti technikos klaidas, tobulina jų treniruočių eigą – G. Sokolovo patarimų buvo išklausiusi ir olimpinė čempionė Rūta Meilutytė bei kiti geriausių mūsų šalies plaukikai.

Tą patį padaryti galės ir kiekvienas norintis – iš JAV atvyksiantis specialistas rugsėjo 26 dieną „Impuls“ sporto klube Vilniuje, adresu Vienuolio g. 4, vyksiančioje LTeam konferencijoje skaitys pranešimą „Kaip treniruotis norint būti geriausiu pasaulyje: persitreniravimo grėsmės“ bei su sportininkais patirtimi dalinsis praktiniame užsiėmime.

Apie vieną opiausių sporto problemų likus kiek mažiau nei savaitei iki konferencijos LTeam.lt nusprendė pasikalbėti su pačiu sporto fiziologu G. Sokolovu. Bilietais į šį renginį prekiauja Tiketa.

– Atrodo, kad šiais laikais sportininkai patiria vis daugiau traumų. Kas tai lemia?

– Ūmi trauma dažniausiai įvyksta, kai sportininkų raumenynas yra nepakankamai paruoštas intensyviam ar didelio svorio krūviui. Trauma gali išsivystyti ir ilgalaikių treniruočių metu atliekant tą patį judesį tūkstančius kartų. Pastaruoju atveju sportininkų raumenys irgi turėtų būti stiprinami nuolat. Persitreniravimas, nepakankamas poilsis, per didelis varžybų ir kelionių skaičius irgi gali padidinti traumų galimybę.

Didesniam traumų skaičiui įtakos turi ir ankstyva specializacija. Šiuo metu mes mokome trenerius neskubėti su specializacija ir net su sporto pasirinkimu. Mūsų ir kitų mokslininkų tyrimai rodo, kad ankstyva specializacija veda prie gerų rezultatų jauname amžiuje, bet dauguma jaunų čempionų baigia karjeras anksčiau aukštų pasiekimų amžiaus.

– Ar persitreniravimą galima matuoti tik traumomis, ar jis pasižymi ir kitokiais būdais?

– Persitreniravimas pasižymi ne tik traumomis, bet ir daugeliu kitų rodiklių, tokių kaip suprastėję rezultatai treniruotėse ir varžybose, stresas, nemiga, sumažėjęs apetitas, svorio kritimas, peršalimas, testosterono sumažėjimas ir kt.

– O galbūt persitreniravimas susijęs ir su psichologija? Juk ne vienas sportininkas yra prisipažinęs, kad pavargo nuo kasdienių treniruočių, rutinos. Galbūt galima persitreniruoti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai?

– Taip, persitreniravimas paveikia psichologiją. Sportininkai pasidaro apatiški, gali išsivystyti depresija. Norint sumažinti psichologinį poveikį, sportininkų treniruotės turi būti įdomios, su konkrečiais uždaviniais, į jas reikia įtraukti treniruočių stovyklas aukštikalnėse ar naujus treniruočių partnerius.

– Ar daug žinote elitinių arba didelį potencialą turėjusių sportininkų, kurių karjeras užbaigė būtent persitreniravimas?

– Dirbu daugiausia su plaukikais. Amerikoje yra labai daug jaunų plaukikų, kurie pagerina Amerikos rekordus būdami 10-14 metų, bet vėliau jie niekada nepatenka į suaugusiųjų rinktinę ir nedalyvauja pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Mūsų tyrimai parodė, kad vos 10 proc. jaunų čempionų 10-11 metų amžiaus grupėje ir tik 36 proc. jaunų čempionų 13-14 metų amžiaus grupėje patenka į 100 Amerikos geriausių plaukikų sąrašą. Tokių jaunų čempionų sąrašai yra gana ilgi.

– Persitreniravimas daugiau trenerių ar pačių sportininkų kaltė?

– Geras klausimas. Man atrodo, kad prie trenerių ir sportininkų reikėtų prijungti ir tėvus, kurie dažnai labai aktyviai dalyvauja treniruočių procese ir sprendžia savo vaikų ateitį sporte. Jie gali reikalauti iš trenerių rezultatų jauname amžiuje, o tai veda prie persitreniravimo, traumų ir ankstyvo pasitraukimo iš sporto.

– Kaip turėtų atrodyti normalus treniravimasis ir kokios turi sekti procedūros po jo, kad sportininkai išvengtų didesnių pasekmių?

– Be reguliaraus raumenų stiprinimo sportininkai turi kreipti dėmesį į raumenų parengimą prieš treniruotę ir po treniruotės bei suderinti krūvį su savo galimybėmis. Tyrimai rodo, kad šiltos vonios, vibracija ir kiti metodai apšildo raumenis, sausgysles ir raiščius, o ne tik raumenų ir sąnarių tempimas. Suderinus treniruočių krūvius makrocikle su sportininko darbingumo augimu, mes sumažinome plaukikų traumų skaičių apie 50 proc.

– Visi nori būti geriausiais pasaulyje ir todėl tiek daug treniruojasi, bet kaip rasti tinkamą balansą?

– Svarbu sudaryti treniruočių planą pradedant nuo ilgalaikių treniruočių, paremtų vaikų brendimu, o savaitinį ir metinį treniruočių planus paremti individualia sportininkų adaptacija. Būtina parinkti ir teisingus treniruočių pratimus, kurie pagreitintų sportininkų adaptaciją. Nebūtinai reikia daug treniruotis. Naujas pratimas, nauja treniruočių priemonė pagerins adaptaciją ir sportininko motyvaciją. Šiuo atveju ir rezultatai augs greičiau.

– Daug kas dabar daugiau žiūri į traumų prevenciją, bet ar tikrai įmanoma jų išvengti net ir viską atliekant tobulai?

– Traumos sulėtina sportininkų adaptaciją, praleidžiamos treniruotės. Traumų prevencija, teisingai parinkti treniruočių krūviai, apšilimas, pratimai po treniruotės – viskas yra svarbu ir tai sumažina traumų tikimybę. Visiškai išvengti traumų yra sudėtinga. Sportininkai irgi turi žinoti, kas veda prie traumų ir kaip sumažinti jų tikimybę. Sportininkai patys geriausiai jaučia, kada vyksta persitempimas, ar persitreniravimo pradžia, todėl treneriai ir sportininkai turi kartu dalyvauti treniruočių procese, aptariant tiek treniruočių planą, tiek stovyklas ir varžybas, tiek treniruotes, pratimus ir atsigavimą.