Prognozė: ko tikėtis 2016 metų „Eurovizijoje“?

Vis dėlto, pašnekovo teigimu, artėjančiame konkurse neišvengsime nei politinių pareiškimų, nei animacijos elementų, mat būtent su tokiu pasirodymu praėjusiais metais konkurse nugalėjo Švedijos atstovas.

Jau susipažinote su šių metų Lietuvos nacionalinės atrankos dalyviais. Kokių muzikinių stilių atrankoje šiemet galime tikėtis?

Visi jie atstovauja pop muzikos pasauliui, tad daugiausiai bus populiariosios muzikos. Tačiau, ko iš jų tikėtis, nežinau. Kol kas tų kūrinių negirdėjau. Praėję metai parodė, kad „Eurovizijos“ scenoje gali groti bet kas: tai gali būti ir latvė Aminata su alternatyvios muzikos kūriniu, gali būti visiškas popsas, gali būti metalas.

Praėję metai parodė, kad „Eurovizijos“ scenoje gali groti bet kas: tai gali būti ir latvė Aminata su alternatyvios muzikos kūriniu, gali būti visiškas popsas, gali būti metalas.

„Eurovizija“ jau seniai nebėra konkursas, kur egzistuotų kažkokie standartai, apie kuriuos kadaise šnekėjome. Dabar tų standartų nėra. Gali būti absoliučiai bet kokios muzikinės stilistikos kūrinys, svarbu, kaip pateiktas, kas jį pateikė. Manau, kad „Eurovizija“ dabar tuo ir įdomi, kad negali kažko iš jos tikėtis, tik to – kad bus įdomu. Nenustebčiau, jeigu po pernai metų latvių sėkmės atsiras daugiau alternatyvios muzikos.

Vis dėlto ten visada dominavo ir dominuos populiarioji muzika, tik klausimas, kaip padaryta – gerai ar blogai. Visada dominuoja ir švediškos dainos. Lietuvos nacionalinėje atrankoje taip pat skambės net kelios švediškos dainos. Nenustembu ir nesakau, kad tai – ne formatas, jeigu koks nors atlikėjas sugalvoja parodyti kažką kitko, nei įprasta „Eurovizijoje“. Tokius pasirodymus netgi labai sveikinu, nes tai konkursui suteikia įdomumo.  

Praėjusiais metais „Eurovizijoje“ nugalėjo pasirodymas su animacija. Ar šiais metais galime tikėtis daugiau animacijos elementų?  

Paprastai būna tokios tendencijos, kad kitais metais atsiranda daugiau laimėjusio pasirodymo elementų. Tačiau absoliuti teisybė, kad du kartus tokio paties plano daina nenugali. Animacijos gali atsirasti, nes tai parodė, kaip, būdamas vienas scenoje, gali visiškai puikiai atrodyti televizijos ekrane. Nemanau, kad tiems, kurie sėdėjo salėje, tai atrodė taip įspūdingai, kaip tiems, kurie žiūrėjo per televizorių. Kai sėdi salėje, matai didžiulę sceną ir tik tą vieną mažytį žmogutį, o kai tave nufilmuoja, per televiziją tai atrodo pakankamai įspūdingai. Tačiau man patinka gyvas pasirodymas. Vis dėlto leidžiama turėti šešis žmones, manau, kad tiek žmonių gali daug ką nuveikti scenoje, nebūtina pasitelkti animacijos. Tačiau, žinoma, jei talentingai, gražiai padaryta – animacija irgi gerai. 

Sakote, kad antrą kartą panašus pasirodymas nelaimi. Kodėl tada vis tiek kasmet bandoma jį atkartoti?

Pop pasaulis tuo ir pasižymi: atsiranda vienas, tada visi pamato, kad jis semia pinigus lopetomis, ir visi galvoja – ir mes pasisemsime. Tačiau paprastai nutinka taip, kad pirmas yra gerai, antras – blogiau, trečias – dar blogiau, dešimtas – visai blogai. Geriau būti pirmam, o kai esi tik kažkieno kopija, visi į tave ir žiūri kaip į kopiją. Jei atsiras vaikinas, kuris darys tai, ką darė Mansas Zemerlowas, tai visi sakys, kad jis – antras M.Zemerlowas, niekas net jo pavardės nesistengs ištarti.

Sakoma, kad „Eurovizija“ turi neturėti nieko bendro su politika. Tačiau išvengti to dabartiniame gyvenime yra sunku, juo labiau kad galima kalbėti Ezopo kalba, kai dainuoji apie visai kitką, bet visi supranta, apie ką dainuoji iš tikrųjų.

Praėjusiais metais Rusijos pasirodymas sulaukė daug dėmesio. Ar šiemet taip pat galime tikėtis politinio Rusijos pareiškimo?

Rusija nedaro to tiesmukai ir pernai pareiškimas nebuvo tiesmukas: tai bando būti taikos angelu, tai dar kažkuo. Nenustebčiau, kad taip būtų ir šiemet, juo labiau kad rusų atstovas net nebuvo renkamas, o paskirtas. Galbūt ne be reikalo, gal į jį bus tikslingai investuojama, kad išreikštų kažkokią mintį. Rusai tai mėgsta, nors patys sakė: nemaišykime politikos ir muzikos, bet vis dėlto jie dažnai pasistengia kažką tokio padaryti. Ukrainiečiai taip pat. Šioms šalims labai skauda, muzikantas irgi yra šalies pilietis, patriotas ir dainuoja apie tai, kas jam kelia skausmą.

Sakoma, kad „Eurovizija“ turi neturėti nieko bendro su politika. Tačiau išvengti to dabartiniame gyvenime yra sunku, juo labiau kad galima kalbėti Ezopo kalba, kai dainuoji apie visai kitką, bet visi supranta, apie ką dainuoji iš tikrųjų. Jeigu toks šalies prisistatymas, kodėl gi ne? Nematau nieko blogo, kad jie dainuoja apie tai, kas skaudu.

Naujoji nacionalinės atrankos vedėja Gerūta Griniūtė sakė, kad būtų už tai, jog šalys dainuotų nacionaline kalba. Ką Jūs apie tai manote?  

Seniai žiūriu į tai labai teigiamai. Ypač šiais globalizacijos laikais, kai visi važinėjame vieni pas kitus, kai nuvažiuoji į Ispaniją, į Prancūziją, visur matai tą pačią „Zarą“, „Mango“, „Bershką“ – nebeįdomu. Muzika irgi labai panašėja ir nacionalinė kalba suteikia jai išskirtinumo. Bet tikrai nesakau, kad reikėtų įvesti taisyklę kiekvienai šaliai dainuoti savo kalba.

Menininkui negali pasakyti, kad geltona, žalia, raudona – idėjiškai teisingos spalvos, o juoda ir mėlyna – ne, ir negalima taip piešti. Kaip menininkas nori, taip l save ir išreiškia, bet pastebiu, kad kartais atlikėjai tendencingai renkasi anglų kalbą jau vien dėl to, kad neva juos labiau supras kitose šalyse. Tačiau klausimas, ar kitiems tas tekstas labai įdomus. Kai lietuvis kuria anglišką tekstą, jis tikrai nusileidžia brito sukurtam angliškam tekstui.

Atlikėjai, kurie dainuoja savomis kalbomis, užsieniečiams tampa labai įdomūs. Būna, kad grupės išleidžia du diskus, viename – dainos gimtąja kalba, kitame – tos pačios dainos anglų kalba. Diskas gimtąja kalba būna labiau perkamas, negu anglų. Juk kalba irgi yra muzika. Esu 100 proc. už tai, kad „Eurovizijoje“ dainuotų sava kalba. Tarkim, serbai vis dainuoja balkaniškas dainas serbų kalba ir jiems tai netrukdo puikiai pasirodyti.