Programavimo milžinams Lietuvoje vadovaujantis Viktoras Gurgždys: „Noriu, kad mane atsimintų“

Socialiniame tinkle „Facebook“ esate rašęs, kad kolegų darbe nereikėtų vadinti šeima. Kodėl?

Šeima – šventas dalykas, kurį norisi turėti tik sau, tad tas namų intymumas yra visai kitoks nei su kolegomis. O jei darbe – šeima, tai turėtų būti ir tokie pat principai, bet juk metinio pokalbio savo partneriui, žmonai ar vyrui neorganizuojame, nekeliame vienas kitam tikslų. Kitaip sakant, kad ir kokią organizacijos kultūrą kursi, viskas galiausiai vis tiek yra apie tikslus, tad būtina pakankamai šaltai atskirti santykį ir orientuotis į rezultatą. Tai duoda aiškumo, kam ką reikia daryti.

Galima ieškoti analogijų ir sporte: jei komanda nelaimi, blogai pasirodo, nieko keisto, kad kažkuriam jos nariui teks atsisėsti ant suoliuko, dažniau apsilankyti treniruočių salėje ir pasitempti. Kadangi šiuo klausimu esu tipinis lietuvis, juolab iš Kauno, tai pirma pagalvoju apie krepšinį, kuris – labai švarus komandinis sportas, kai visiems būtina žaisti dėl komandos, bet, žinoma, kažkas sužiba labiausiai ir pataiko tą lemiamą metimą.

Laisvalaikiu nemažai sportuojate. Kaip sportas atsirado jūsų gyvenime?

Dar mokykloje lankiau lengvąją atletiką, propagavau sprinto ir bėgimo rungtis, o mano „arkliukas“ – šuoliai į tolį. Kaip pats vadinu, tai tinginių sportas, kai pasiruoši, nušoki ir gali eiti namo. Visa tai dar tęsiau universitete, galiausiai pasitraukiau, bet sportas liko. Anksčiau maniau, kad sportas padeda suvaldyti stresą, tačiau visgi tai dar vienas streso šaltinis žmogaus organizmui, tad reikia atsirinkti protingai.

Pats užsiimu multifunkcinėmis treniruotėmis, vienas ar su keliais bendraminčiais minu dviratį. Pastaroji sporto šaka padeda palaikyti ilgesnį kardio krūvį ir atsipalaiduoti – tuomet nedirbu, nesirūpinu šeima ir galiu pasiklausyti įdomios garso knygos, tinklalaidės ar mėgstamo muzikos albumo.

Garso knygos pakeitė spausdintas knygas?

Tikrai ne. Tiesa, kad kadangi daug sportuoju individualiai, nemažai suklausau jų, bet neįsivaizduoju, kad garso knygos klausyčiau namuose. Su žmoną turime tradiciją kasdien kartu bent pusvalandį skaityti, tad rankose atsiduria tik popierinė knyga ar elektroninė skaityklė.

Viena iš žinomiausių „Devbridge“ iniciatyvų Lietuvoje – „Sourcery“ akademija. Ar užsiauginate sau darbuotojų?

Viena kryptis skirta programavimu ar testavimu besidomintiems studentams, kurių kiekvienais metais ateina išties nemažai. Galiausiai atsirenkame pačius geriausius, kurių dalis jau tapę ir komandų vadovais, ir architektais. Tai išties geri ir stiprūs žmonės, kurie kaip specialistai užauga jau mūsų kultūroje ir gali turėti nemažai įtakos mūsų kuriamiems produktams.

Kita kryptis – vaikams skirta socialinė iniciatyva. Tai nuoširdžiai atėjusi idėja, nes kažkada supranti, kad reikia daryti kažką daugiau nei tik kurti verslą. Esu įsitikinęs, kad šalia jo būtina rūpintis ir visuomene, nes kitaip gali kažko pritrūkti, mažės ir vadovo motyvacija.

Gyvenime negalima padaryti tik vieno dalyko – apsimauti kelnių per galvą.

Iniciatyvą plėtojame su kitais verslo partneriais ir turime tikslą aktualizuoti darbuotojų trūkumo problemą, atkreipti dėmesį į lyčių pasiskirstymą – daug merginų neateina šią sritį, nors turi tam gabumų. Taip pat – suteikti daugiau galimybių regionuose augantiems vaikams. Tikiu, kad ši iniciatyva duoda naudos, tai suteikia ir nemažai džiaugsmo. Verslo rezultatais džiaugiesi vienaip, čia vėl kitaip.

O kiekvieno verslo ir vadovo atsakomybė prisidėti prie visuomenės gerovės ar tai visgi turi kilti iš vidaus?

Turbūt ilgainiui natūraliai tai ateina daugumai. Aišku, pirmą dieną versle, kai tik pradedi uždirbinėti pinigus, to nepajauti. Tik daug vėliau pasieki ribą, kai turi šeimą, verslas užpildo visus poreikius, tad natūraliai randi tuštumą, kurią reikia užpildyti. Man tai atėjo sulaukus tik 33-ejų. Tačiau negalima jaustis blogai, jei toks noras nekyla, ir stengtis žūtbūt kažką padaryti.

Socialinių iniciatyvų dirbtinai nesukursi, nes galiausiai ateis sunki diena verslui ar tau, neturėsi resursų ar jėgų ir reikės svarbaus pokalbio su savimi, ką būtų galima paaukoti. Ir tik tada įsitikinsi, kad yra dalykų, kurių negali optimizuoti, jiems būtinai reikia rasti resursų. Norėčiau palinkėti, kad kiekvienas surastų savo veiklą.

Bandote programavimu užkrėsti ir savo vaikus?

Vaikams to neskiepiju, nors bandžiau programavimu sudominti savo dukrą, kai ji buvo šešerių. Galvojau, kad ji panaši į mane, tačiau tai nebuvo natūralu: ji spaudė klavišus todėl, nes tėtis taip daro, gal kažkiek ir smagu, bet laimės nėra. Jai labiau patinka menas, ji gražiai piešia, fotografuoja, rodo man nuotraukas degančiomis akimis, kas ir yra svarbiausia.

Noriu, kad vaikai atsimintų mane, o ne telefoną.

Jei vaikui kažkas patinka, jį gali tekti ir prilaikyti. O mūsų su žmona tikslas, kad vaikai turėtų įrankius pamatyti ir išsirinkti. Jauniausias sūnus mėgsta sportą, tačiau ateina sunkių dienų ir norisi viską mesti, tad mano darbas yra padėti pragyventi šį laikotarpį.

Už „Sourcery“ iniciatyvą ir jaunųjų IT specialistų ugdymą jus prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. Ką jums tai reiškia?

Šis įvertinimas man yra labai svarbus, tai milžiniška garbė dėl institucijos ir pačios asmenybės, turinčios tokią didelę aurą ir galią. Stovėti prie jos ir kalbėti apie šią iniciatyvą yra garbė, tai patvirtina, kad padaryta labai daug.

Kita įdomi „Devbridge“ iniciatyva – Vilniuje veikusi „skrolintojų“ alėja. O jūs pats dažnai „panyrate“ į technologijas?

Seniau ir pats programavau, o dabar darbas įpareigoja kompiuterį ir telefoną turėti arčiau savęs nei kitiems. Bet namuose esu tas bambeklis, kuris nuolat kartoja, kad susirinkome valgyti vakarienės ir laikas pasidėti elektroniką kur nors kitur – geriau kad ir patylėti, o ne lindėti telefone. Aišku, ir pats gaunu pylos, jei pasižiūriu į gautą elektroninį laišką ar atsiliepiu į skambutį.

Manau, kad technologijos turi turėti aiškią vietą: ko per daug, tai irgi nesveika – bukai sėdėti telefone yra labai blogas dalykas, per tai nematai gyvenimo grožio. Taip pat jaučiu nemažai atsakomybės vaikams, nes jei jie mane matys pernelyg įsitraukusį į technologijas, tai darys ir patys, – noriu, kad jie atsimintų mane, o ne telefoną.

Daug laiko praleidžia kelionėse ir komandiruotėse, tad ar pavyksta atsigriebti?

Kiekvienas tėvas, pridėjęs ranką prie širdies, turbūt negalėtų pasakyti, kad praleidžia pakankamai laiko su šeima ir vaikais. Kitaip reikėtų daugiau nieko neveikti, o vaikai privalo matyti, kad tu turi struktūrą, tikslus, darai tai, kas tau leidžia būti laimingu.

Kalbant apie keliones, daugiau laiko praleisti Lietuvoje privertė koronaviruso pandemija. Gal net pernelyg daug, nes nuolat norėjosi save realizuoti kitokioje aplinkoje, o biurus turime ir JAV, ir Lenkijoje. Paprastai kas du mėnesius turiu savaitės trukmės komandiruotę, jei jos dažnesnės ir įvyksta kas mėnesį – kelių dienų išvyką.

Esu turėjęs ir tokią istoriją, kai naktį nusileidi JAV, pradirbi kitą dieną ten ir iškart skrendi namo. Kelionių metu su šeima bendraujame vaizdo skambučiais, tačiau tai neatstoja to artumo, tad geriau jau grįžus praleisti daugiau kokybiško laiko kartu su savo artimiausiais.

Gyvenimo moto: Gyvenime negalima padaryti tik vieno dalyko – apsimauti kelnių per galvą.