Programos „Jaunimas Gali“ koordinatorius B. Mačiulaitis: „Buvau vienas tų Kauno rajono vaikinų“
„Programa „Jaunimas Gali“ galėtų veikti visoje Lietuvoje, tačiau siekiant kokybiško turinio tenka žengti mažais žingsniais. Žinoma, siekiame ateities, kurioje ši programa veiktų respublikiniu mastu ir taptų savarankišku mechanizmu. Turime suprasti, kad didelę dalį laiko ir resursų verta investuoti į Lietuvos jaunimo ateitį“, – įsitikinęs šios programos koordinatorius Lietuvoje Benas Mačiulaitis.
„Jaunimas Gali“ – tai Lietuvos kaimuose ir mažuose miesteliuose gyvenančiam jaunimui skirta programa. Sporto ir edukacinių pokalbių lydimų užsiėmimų metu programa ugdo jaunuolius bei jų socialinius gebėjimus, suteikia užimtumą bei naujas galimybes.
„Idėja sukurti programą „Jaunimas Gali“ kilo Dr. Juozo ir Aleksandros Kazickų anūkui Peter Kazickas, kuris inicijavo programą ir pradėjo ją vykdyti pagal Zimbabvėje vykdomos programos Hoops4Hope (liet. vilties lankai) modelį“, – pasakoja programos koordinatorius Benas Mačiulaitis.
Benas neslepia, kad programos ištakos, siekiančios dar 1995 metus Zimbabvėje, pakeitė ne vieno jaunuolio gyvenimą. Nors šiuo metu programoje dalyvauja daugiau nei 300 vaikų iš 17-kos Lietuvos kaimų bei miestelių, ateityje numatoma į programą įtraukti dar daugiau Lietuvos jaunimo.
Šiuo metu intensyviai rūpiniesi Lietuvos jaunimu ir jų turiningu laiku. O kokia buvo tavo jaunystė?
Mano asmenybė ir gyvenimo būdas paauglystėje buvo visiškai kitoks nei dabar. Užaugau Kaune ir buvau vienas tų „rajono“ vaikinų, kuris laiką leisdavo su ne itin geros reputacijos žmonių grupele. Tuo metu tai privedė prie tam tikrų negatyvių dalykų ir atsitikimų, po kurių teko susimąstyti apie savo ateitį. Kai galvoje pradėjo vykti permainos, po truputį keitėsi ir draugų ratas, atsirado naujų minčių ir tikslų, todėl po mokyklos įstojau į Kauno technikos kolegiją ir pradėjau tarnauti kariuomenėje kaip karys savanoris.
Tuo metu dar nebuvo šauktinių, todėl praėjau trijų savaičių bazinį kario kursą ir daviau kario priesaiką. Darbo dienomis mokiausi, o savaitgaliais vykdavau į karinius mokymus, todėl laiko beprasmei veiklai nebeliko. Po pirmo studijų kurso išvažiavau mokytis į Portugaliją, kur visiškai pasikeitė mano mąstymas, požiūris į gyvenimą bei į patį save.
O kada tavo gyvenime atsirado polinkis savanoriškai veiklai, noras padėti kitiems?
Iš tiesų net ir tada, kai buvau „problematiškas“ jaunuolis visada jaučiau norą ginti silpnesnius už save, ypatingai mokykloje, kai buvo opi patyčių problema nepabijodavau pastovėti ir už kitus. Tikriausiai nebuvau dar visiškai sugadintas žmogus (šypsosi). Taigi, kai keitėsi mano gyvenimo būdas, aplinka ir žmonių ratas, tam tikri atsitiktinumai privedė prie veiklų, kurių metu galėjau realizuoti save.
Ar būtent tuo metu ir atradai „Jaunimas Gali“ programą?
Iš dalies taip. Dažnai savanoriavau įvairiuose sportiniuose ar kituose trumpalaikiuose renginiuose. Taip išėjo, kad į „Jaunimas Gali“ taip pat atėjau kaip savanoris, tačiau tuomet ši programa vadinosi „Krepšinio galia“, kurioje prisidėjau prie renginių organizavimo, važinėdavau po keletą rajonų, kur veikė programa, bendravau su jaunimu, vesdavau jiems treniruotes, supažindindavau su žmonėmis, kurie galėdavo tapti pavyzdžiais. Taigi, pirmas žingsnis į visuomeninę veiklą ir į šią programą buvo žengtas būtent savanorystės keliu, o po metų tapau ir „Jaunimas Gali“ programos koordinatoriumi.
Visgi, programa „Krepšinio galia“ buvo orientuojama į jaunimo fizinį aktyvumą, tačiau kartu su „Jaunimas Gali“ atėjo ir naujas turinys. Papasakok apie tai plačiau.
„Krepšinio galia“ taip pat buvo orientuojama į švietimą, edukacinius pokalbius, tačiau tai labiau priminė sportinį būrelį, kuris veikė netradiciniu būdu. Diskusijų metu buvo svarstoma, kad ši programa gali tapti daugiau nei sporto būrelis ir būti orientuojama ne tik į krepšinį, bet apskritai į fizinį aktyvumą ar sporto šaką, kuri labiau artima to miestelio jaunimui. Pavyzdžiui, galbūt vietovėje, kurioje veikia „Jaunimas gali“ programa, užaugo žinomas futbolininkas, todėl jaunimui tai gali tapti tarsi to miestelio kultūros dalimi. Taigi, nusprendėme pasilikti prie įvairaus sporto, tačiau daugiau orientuotis į socialinių įgūdžių ugdymą. Įdomu tai, kad sportas ir edukaciniai pokalbiai vienas kitą papildo: kai vaikai yra fiziškai aktyvus, jie žymiai greičiau įsisavina informaciją.
Kokiu principu dažniausiai vyksta tokie užsiėmimai?
Šiuo metu programą vykdome septyniolikoje Lietuvos miestelių, kur kiekviename jų yra treneris, kuris vykdo užsiėmimus du kartus per savaitę. Programa ir visa jos bendruomenė remiasi aštuoniais „čempiono įrankiais“: savivoka, pasitikėjimu savimi, humoro jausmu, ubuntu (liet. bendruomeniškumas, komandinis darbas), sąžiningumu, atsakomybe, atkaklumu ir kūrybiškumu.
Šios vertybės perduodamos žaidimo ir užduočių forma, kurias atlikus gaunama tam tikra gyvenimiška pamoka. Pavyzdžiui, vienam iš vaikų užrišame akis, o draugas šalia, kuris mato kliūčių ruožą priešais, turi padėti jį įveikti. Svarbu tai, kad vaikas užrištomis akimis pasitikėtų draugo patarimais, o pastarasis mokėtų iškomunikuoti taip, kad suprastų ne tik jis pats, bet ir kitas asmuo. Tikslas yra abiem sėkmingai įveikti kliūčių ruožą. Dažniausiai tokie užsiėmimai yra lydimi refleksija: diskusijos metu jaunimas išsako savo mintis, emocijas ir jausmus. Taip ne tik ugdomi socialiniai įgūdžiai, bet ir stiprinama bendruomenė.
Taip pat siekiame, kad mažus miestelius aplankytų ir savo gyvenimo patirtimi pasidalintų kuo daugiau įdomių, įvairia veikla užsiimančių žmonių, kadangi tinkamų pavyzdžių jaunimui, augančiam kaimeliuose ir mažuose miesteliuose, nėra daug.
Kokias galimybes suteikiate jaunimui, įsitraukusiam į „Jaunimas Gali“ bendruomenę?
Egzistuoja ne tik „Jaunimas gali“ dalyvių bendruomenė, bet ir pavienių asmenų bei įvairių organizacijų bendruomenė, kuri praturtina mūsų programą. Pavyzdžiui, praeitais metais „Swedbank“ IT padalinys priėmė dvi jaunas merginas, kurios norėjo iš arčiau susipažinti su IT sfera ir surengė joms profesinio pažinimo dieną. Taip pat bendradarbiavome ir su Lietuvos kariuomene, todėl programoje dalyvaujantys jaunuoliai turėjo galimybę susipažinti su kariuomenės užduotimis ir vertybėmis Kunigaikščio Vaidoto batalione.
Be draugystės su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, „Vilniaus maratonu“ bei kitomis organizacijomis yra ir mažiau žinomų vardų, kurie taip pat stipriai prisidėjo prie naujų galimybių jaunimui. Pavyzdžiui, amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“ supažindino jaunuolius su įvairiais amatais ir leido suprasti, kad ne tik aukštasis mokslas, bet ir įgytas amatas yra naudingas bei pelningas.
Taip pat jaunimas gali pasinaudoti ir „Erasmus Plus“ mainų programa ir savaitei išvykti į mokymus. Praeitais metais šia galimybe pasinaudojo penkiolika jaunuolių. Manau, kad išvykę svetur ir susidarę platesnį pasaulio vaizdinį, jaunuoliai tampa ne tik geresniais, bet ir globalesniais žmonėmis, kurie plėsdami savo akiratį, ateityje turės daug daugiau pasirinkimų.
Taigi, bendradarbiavimas su įvairiomis organizacijomis, įmonėmis bei programomis atveria naujus kelius, todėl visada laukiame naujų iniciatyvių iš tų, kurie nori prisidėti prie Lietuvos jaunimo gerovės ir suteikti jiems naujas galimybes.
Vis dėlto, ką ši programa ir bendravimas su Lietuvos jaunimu suteikia tau pačiam?
Stengiuosi vadovautis Ubuntu principu: žmonės negali išgyventi vieni be kitų, todėl gyvename ne dėl savęs, o vieni dėl kitų. Jei padėsime vieni kitiems – gyvensime geriau. Programoje „Jaunimas Gali“ realizuoju būtent tokį požiūrį, prisidedu savo mintimis ir energija. Taip pat turiu galimybę sutikti daug įvairių žmonių, kurie mane įkvepia. Žinoma, labiausiai mane įkvepia Kazickų šeimos pavyzdys, būtent jų moralinis vertybių turtas yra perduodamos ne tik iš kartos į kartą savo šeimai, bet ir visai „Jaunimas gali“ bendruomenei.
Beje, ne tik jaunimui, bet ir visiems žmonėms svarbu suprasti, kad kiekviena iniciatyva ir noras padaryti daugiau bei prisidėti prie kito gerovės gali atnešti daug pozityvių dalykų. Davimas nesitikint gauti atgal, kažkada vis tiek grįžta pačia gražiausia forma.