Programos „Kurk Lietuvai“ vadovė Agila Barzdienė: „Man patinka įkvėpti žmones“

Tėvams ir seneliams darbe didelės vertybės buvo pajamos ir pastovumas, o pasitenkinimui tuo, ką daro, neskirdavo daug dėmesio... Bet pasaulis keičiasi, ar ne?

Prasmė darbe privalo būti! Pamenu, kartą, kai dirbau tuometinėje Ūkio ministerijoje investicijų politikos srityje ir komandiruotėje Briuselyje lipau laiptais Europos Komisijos pastato link, stabtelėjau pagalvojusi: kaip man pasisekė, kad galiu dalyvauti reikšminguose procesuose ir matyti juose prasmę, o ne, pavyzdžiui, pardavinėti keptuves! Nes mano gyvenime būta įvairių etapų.

Su tomis keptuvėmis?

Ne, su dulkių siurbliais. Amerikoje su vyru esame dirbę jų pardavėjais: skambindavome į namų duris (už kurių nežinodavome, ką rasime), tempdavome siurblį prezentacijai ir įtikindavome nusipirkti jį. Tai buvo tikra gyvenimo mokykla! Išmokome parduoti ir padaryti žmogui įtaką.

Kaip jūsų gyvenime atsirado JAV?

Vingiuotas kelias... Po trečio studijų kurso su būsimu vyru išvykome padirbėti vasarą pagal programą „Work & Travel USA“. Su Mantu mes klasės draugai, kartu nuo šešiolikos metų, užaugome ir pačiupinėjome gyvenimą kartu, netgi baigėme tuos pačius komunikacijos mokslus Vilniaus universitete. Juokauju, kad tai šeimos tradicija: mano tėvai – buvę klasės draugai, tada mes, viena jaunesnė mano sesuo, o kita susituokė su geriausių tėvų draugų sūnumi – jų gimimą skyrė tik devynios dienos. Toli neieškodavome... Taigi nuvykę vasarai padirbėti nutarėme dalyvauti žaliosios kortos loterijoje. Po gero pusmečio ją laimėjome, pabandėme kurtis Amerikoje, dar vis skraidydavome į sesijas baigti mokslų.

Išvažiuodami turėjote gyvenimo planą?

Buvome visiški avantiūristai – neturėjome jokio supratimo, nei kaip ten teka gyvenimas, nei kaip susirasti būstą ar darbą. Pirmąją vasarą padirbėjome atrakcionų parke prie Čikagos, vėliau, užsukę į kelionių agentūrą, pamatėme žemėlapį. Žvilgsnis sustojo ties Florida. O, sakau, ten šilta ir yra palmių – skrendam! Dabar būtų baisu taip elgtis, bet tada mus lydėjo sėkmė. Kaip ir dabar. Esu dėkinga likimui už tai, kad man sekasi.

Visada savimi pasitikėjote?

Augome trys seserys – kaip iš pasakos. Tėvai mums įpūtė pasitikėjimo ir jau augdamos jautėme, kad viską galime. O susiklostė taip, kaip ir norėjome: man patinka įkvėpti žmones dideliems tikslams, vidurinei sesei artimas Mamos vaidmuo – ji laukiasi jau penkto vaikelio, o jaunėlė pasuko mokslininkės keliu. Savo dviem vaikams irgi noriu įteigti, kad labai svarbu būti smalsiems – domėtis, kad vyksta už tavo kambario sienų. Smalsumas ir nuveda ten, kur norisi.

Penkerius metus Amerikoje bandėte rimtai kabintis į gyvenimą?

Išvykome aiškiai žinodami, kad ten tik laikina stotelė, kad tikrai grįšime namo. Santykiams tai irgi iššūkis, nes svetimoje šalyje partneris tau turi atstoti viską, ką palikai išvažiuodamas: tėvus, brolius, seseris, draugus, bet mudu ištvėrėme. Kaip sakiau, pradėjome nuo to, kad Čikagoje pardavinėjome dulkių siurblius, paskui buvo Florida, Denveris – veikla svetingumo industrijoje, restoranuose, paskui gimė dukra. Tik dabar, pažvelgus į praeitį, man labai gaila, kad ten išvažiavau lydima jausmo, jog JAV niekada nebūsiu „pirmarūšis“ žmogus: gal netobulai kalbu, gal mano išsilavinimas nelabai geras, gal ką nors prasčiau nei amerikiečiai moku... Ir tai neleido turėti ambicijų! Galėjau padaryti daug daugiau, jei ne tas vidinis jausmas, jog esu kažko neverta. Labai noriu, kad mano vaikai to jausmo jau nebepatirtų.

Žinau, kad grįžusių dažnai klausia: „Kas tau ten nepasisekė?“

Buvo ir to. Bet sprendimui grįžti į Lietuvą turėjo įtakos mano pusbrolio klausimas: „Agila, ką tu ten gero veiki? Tau 25-eri, tavo draugai Lietuvoje karjeros laiptais lipa, o tu?“ Tai man buvo smūgis į paširdžius: o juk tikrai dar nieko nenuveikiau!

Grįžus namo buvo baisoka?

Labai baisu. Turėjome viską pradėti nuo nulio. Bet pasisekė: išsiuntinėjusi CV, jau po pirmojo pokalbio gavau darbą personalo atrankos kompanijoje, vyras irgi tuojau pat įsidarbino. Tai suteikė pasitikėjimo.

Svarstėte, kodėl darbdaviai jus tiesiog stvėrė?

Taip. Netgi paklausiau – juk darbo patirties Lietuvoje beveik neturėjau. Atsakymas buvo toks: „Tavo akys degė!“ Ir manau, kad, norint grąžinti į Lietuvą emigrantus, reikia jiems pasiųsti ir tokią žinutę: nesvarbu, ką tu ten veikei, net jei būdamas gydytojas ar mokytojas dirbai žuvų fabrike, nesi nevisavertis – svarbiau yra entuziazmas daryti daugiau, nei iš tavęs tikisi, tos degančios akys, o ne laimėjimai ir sertifikatai. Tuo pačiu vadovaujuosi ir dabar, septintus metus atrinkdama profesionalus, įgijusius išsilavinimą užsienyje ar turinčius tarptautinės darbo patirties, į programą „Kurk Lietuvai“.

Kaip suvilioti žmogų iš užsienio grįžti, kai jis ten gauna keleriopai didesnį atlyginimą ir turi perspektyvų? Sutikite, finansiniai dalykai – svarbūs.

Jei lyginsime tik atlyginimus ten ir čia – tada taip. Dažnai jie čia uždirbs mažiau.

Prasmė, gimtinė, jos ateitis… Ar visi yra tokie idealistai?

Ne visi. Bet neidealistai tiesiog nepatenka į mūsų programą. O kai patenka ir metus padirba, net 80 proc. lieka Lietuvoje; kiti išvyksta ne nusivylę, o tik dėl to, kad turi baigti mokslus arba užsienyje – jų partneris. Bet vis vien jaučiamės palikę įspaudą jų širdyse: jie kurti Lietuvai gali ir užsienyje, nors juk ir čia yra nemažai pranašumų. Prisimindama savo praeitį tikrai nemanau, kad JAV būčiau galėjusi dirbti įdomų darbą ministro komandoje. Arba tam būtų prireikę labai daug laiko ir jėgų. Lietuvoje, pavyzdžiui, galima prisidėti kuriant dirbtinio intelekto strategiją, galima daug nuveikti psichikos sveikatos srityje, spręsti finansinio raštingumo, švietimo problemas. Tai platforma žmonėms, norintiems ne bambėti, kaip čia blogai, o kurti – tiek viešajame sektoriuje, tiek vėliau versle.

Įsivaizduoju: ateina jaunas profesionalas su savo idėjomis į kokią nors užpelkėjusią savivaldybę kalnų versti, o ten jam sakoma: „Tu gal patylėk kamputyje, mes ir patys žinom, kaip dirbti.“

Vadovai, su kuriais susiduriu savo darbe, tikrai taip nepasakys – jie atviri pasiūlymams, o darbuotojų, aišku, būna įvairių. Todėl mes nuo pirmųjų dienų ir stengiamės perduoti žinią programos dalyviams: nereikia manyti, kad tu viską žinai geriausiai, yra daug originaliai mąstančių žmonių aplinkui, tik bėda, kad jie patys savo potencialo nepanaudoja – reikia padėti jiems atsiskleisti, reikia visus susodinus prie stalo ir išklausius rasti geriausią sprendimą.

Greitai atrankose nusprendžiate, kuris kandidatas vertas, o kuris – ne?

Ir dabar esu įsisukusi į atrankas: maždaug iš dviejų šimtų atrenkame dvidešimt kelis, dauguma –merginos ir jaunos moterys. Man džiugu, kad jos nori lyderiauti! Pretendentams pateikiame kūrybinių užduočių, pavyzdžiui: reikia rožine spalva nudažyti Eifelio bokštą; kokie būtų tavo žingsniai? Vieni susiima už galvos, susirūpinę, kiek reikės kliūčių įveikti ir leidimų gauti; kiti mąsto kūrybiškai: gal galima Eifelio bokštą tiesiog apšviesti rožine šviesa?

Buityje siekiate tobulybės ar irgi mąstote kūrybiškai?

Oi, jau seniai atsisakiau siekiamybės būti tobula vadove, mama, žmona, o ypač valgio gamintoja... Visko tiesiog neįmanoma pakelti. Todėl stengiuosi sau atleisti už netobulumą ir būti tiesiog gera. Labiausiai skauda, aišku, dėl nebuvimo tobula mama – vis atrodo, kad vaikams skiriu per mažai laiko, nors, kita vertus, kai girdžiu, kaip jie apie mane šneka savo draugams, noriu karūną užsidėti!