Projekto „Du balsai – viena širdis“ dalyvių Evelinos ir Gyčio meilės istorija: jos centre – sūnus Balys

Tąkart prieš trejus metus jauni aktoriai per repeticijas turėjo įkūnyti mylimuosius, nuo kurių nusigręžia visas pasaulis, palaužti tokio pasipriešinimo jie drauge susidegina. „Per tas repeticijas gal kiek kitaip vienas į kitą pažvelgėme...“ – pamena Gytis. „...ir mūsų santykiuose įvyko kažkoks lūžis, – papildo Evelina. – Tiesa, pjesė taip ir neišvydo dienos šviesos.“ Tokių istorijų, kaip scenoje dviejų aktorių kartojami žodžiai virsta įsimylėjėlių dialogu ne pagal scenarijų, meno žmonės galėtų papasakoti ne vieną... „Gal mes galėtume sau palinkėti, kad antrą sykį mums su kitais scenos partneriais taip nebenutiktų, – nusijuokia Evelina. – Mūsų trupė jauna, joje ėmė ir sulipo penkios poros. Mes pirmieji susituokėme, Balys – pirmas mūsų sukurto Klaipėdos jaunimo teatro vaikas, labai laukiame, kad šiuo pavyzdžiu pasektų kolegos, tada jam būtų linksmiau.“

Tai, kad sūnui nebuvo nė metų, kai gavo pasiūlymą pasivaržyti priešais kameras, jų nesustabdė. „Mes visuomet žiūrėdavome televizijos muzikinius projektus ir komentuodavome, o kartą pagalvojome, kad užtenka tik laidyti liežuvius, reikėtų patiems pabandyti dalyvauti“, – pasakoja Evelina. Pernai Gytis (jis ne tik aktorius, bet ir dainų atlikėjas) sėkmingai pasirodė muzikiniame projekte „Mes – vieno kraujo“, o ten pelnytas prizas – vienos baldų parduotuvės čekis – labai pradžiugino. „Tai geriau negu pirma vieta“, – kvatoja, nes už čekį jauna šeima įsigijo labai patogų čiužinį. Tad, sulaukę projekto „Du balsai – viena širdis“ kūrėjų skambučio, susižavėjo idėja lipti į sceną kartu. Visos abejonės buvo išsklaidytos, kai gavę filmavimo dienų tvarkaraštį pamatė, jog jis nesikerta su darbais Klaipėdoje. „Tai tikras stebuklas“, – pažymi. Mat Evelinos ir Gyčio tvarkaraščiai – įtempti, jie turi vaidmenų visuose uostamiesčio teatruose: dramos, muzikiniame, jaunimo, ir koncertų salėje. „Kol kas nepastebėjome jokių bendro darbo minusų“, – purto galvą aktorė. Vyras jai pritaria: „Kaip tik namuose galime pergalvoti kokius nors dalykus.“ Ruošiantis projekto filmavimams taip ir nutiko – kai Balys panirdavo į saldžius sapnus, tėvai kitame kambaryje užsidarydavo repetuoti. „Jokių dramų šeimoje dėl to nekildavo, tai – tik smagumas“, – sako Evelina. Į sceną jauna mama grįžo, kai Baliui tebuvo trys mėnesiai, o po pusmečio jau ėjo nusilenkti po miuziklo „Muzikos garsai“ premjeros: abu Šimelioniai jame atliko pagrindinius vaidmenis, o Evelina jį dar ir režisavo. „Nešynėje Balį prasinešiojau, – papildo. – Tačiau taip anksti grįžti į darbus buvo įmanoma, nes mums į pagalbą atėjo Gyčio mama.“

Tokį veržimąsi į sceną atrodo paprasta paaiškinti – Evelina tiesiog gavo aktorystės geną, juk jos tėvas – aktorius Arūnas Storpirštis, dėdė – bardas ir aktorius Gediminas Storpirštis, jų pėdomis pasekė sūnūs Simonas bei Ainis. „Kai turėjau baigti M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Simonas ir Ainis, regis, jau studijavo aktorystę, tėtis kartą mestelėjo, kad tik aš taip nesugalvočiau, nes ši profesija sudėtinga. „Tėti, būk ramus, – užtikrinau. – Eikite jūs į tą sceną ir maivykitės, mano kitas kelias“. Bet man nepavyko įstoti į džiazo vokalą akademijoje, sudomino Vilniaus kolegijoje renkamas miuziklo kursas, tik per stojamuosius sužinojau, kad studentus į savo globą ima aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Tėtis nustebo, kai po stojamųjų paskambinau ir pasakiau, kur įstojau...“

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: Evelina neužsikrėtė teatro virusu užkulisiuose, nes su tėčiu pirmąsyk susitiko jau... penkiolikos. „Lygiai pusę savo gyvenimo bendrauju, – šypteli. – Net nebandau skaičiuoti, ar šis bendravimas kompensavo praleistą laiką. Apie tai kalbu atvirai ir paprastai – aš visada labai norėjau turėti tėtį.“ Arūnas Storpirštis viešai yra pasakojęs, kad, nors su Evelinos mama keliai jau buvo išsiskyrę, jis aplankė ką tik gimusią dukrą dar gimdymo namuose, tačiau paskui pametė jos pėdsaką, buvo įsitikinęs, jog abi su mama išvyko iš Lietuvos.

„Visada žinojau, kad jis yra, – neslepia Evelina. – O susiradau tik klasiokų dėka, nes jie įtikino parašyti raštelį, – tėtis vedė koncertą, kuriame mes buvome. Aš neparašiau savo telefono numerio, tačiau jau kitą dieną sulaukiau skambučio. Pasirodo, kaip tik tuo metu jis manęs taip pat ieškojo, buvo susitikęs su mano treneriu, sąraše pamatė pažįstamą pavardę ir... Tokie likimo ženklai. Kartais pasijuokiu, kad apie mano gyvenimą reikia knygą rašyti... Man smagu, kad tada susitikome ir iki šiol bendraujame. Niekada dėl nieko nepriekaištavau. Tai buvo jų, mano tėvų, istorija, neturiu jokios teisės smerkti, kištis ir ko nors aiškinti. Man atrodo, aš gavau be galo didelę dovaną, kad galiu bendrauti su juo dabar. Gyčio šeimos istorija taip pat nebuvo tobula, dažnai pasišnekame, kad taip norėtųsi savo namuose sukurti tokį jaukumą, kokio patys troškome dar vaikystėje.“