Projekto „Orūs namai“ iniciatorė M. Bunkaitė: „Man visada rūpėjo būti socialiai atsakinga“

Ar padėti kitiems jums buvo skiepijama nuo mažens?

Sakyčiau, gyvenau ir augau šeimoje, tarnaujančioje visuomenei. Turiu įvaikintą sesę, įvaikintą brolį. Iš tėvų gavome patį geriausią pavyzdį, kaip padėti žmonėms. Mano šviesaus atminimo mama buvo labai ypatingas žmogus. Ji dirbo gydytoja. Tai darė visas 24 valandas per parą: jei kas nors skambindavo ir prašydavo pagalbos naktį, keldavosi ir su tėvu važiuodavo ten, kur reikia. 

Padėti žmonėms jai nesutrukdydavo nei paros laikas, nei užpustyti keliai. Mes, vaikai, jau buvome įpratę, kad naktį žmonės belsdavosi į duris – žinojome, kad mama važiuos pas ligonį. Darbo valandų ji niekada neskaičiuodavo. Dar ir vaistininką pažadindavo viduryje nakties, kad atrakintų vaistinę ir duotų reikalingų medikamentų. Mama turėjo labai gražią svajonę – surinkti visus tuos pagyvenusius žmones iš vienkiemių, pamiškių ir įkurdinti viename dideliame name. 

Ir pačiai tada būtų buvę lengviau juos prižiūrėti vienoje vietoje, ir jie visi saugiai jaustųsi gyvendami pas gydytoją. Be to, ir tarpusavyje bendrauti galėtų. Plateliuose, kur mama gyveno, pradėjo statyti dešimties kambarių namą. Idėja atrodė labai įkvepianti. Deja, statyboms einant į pabaigą, mama sunkiai susirgo. Klastingas vėžys jos gyvybę pasiglemžė labai greitai – netekome per pusę metų. Taip projektas ir liko neįgyvendintas. Mano mamai mirus, apylinkės gyventojai suprato, ko netekę...

Jūsų projektas „Orūs namai“ – tarsi jūsų šviesaus atminimo mamos, taip ir nespėjusios įgyvendinti idėjos, tąsa?

Galima ir taip sakyti (šypsosi). Šiai mano idėjai jau treji metai. Aš ją tiesiog susapnavau! Iš tikrųjų viskas taip ir buvo. Tiesa, matyti vyresnio amžiaus žmonių problemas man – sunkiausia. Amerikoje pusantrų metų prižiūrėjau garbingo amžiaus senjorus ir jau tada supratau, kad man patinka tai daryti, įžvelgiu prasmę, galiu tokiems žmonėms padėti. Būdama šalia jų, bendraudama su jais, jaučiuosi gerai. Jauni žmonės turi labai daug energijos, vyresni – kur kas mažiau, bet pati niekada nepritrūkstu nei jos, nei kantrybės. 

Kai dabar man paskambina senjorai ir kartais pusantros valandos pasakoja apie savo gyvenimą, mielai klausausi. Ir jokio irzulio nekyla. Tad šiems žmonėms labiausiai noriu ištiesti pagalbos ranką. Be to, esu asmeninių finansų trenerė, todėl gerai žinau, kad turimas turtas žmonėms privalo tarnauti, o ne būti našta. Neretai pastebiu, kad daugeliui vyresnių žmonių būstas – tarsi akmuo po kaklu, gramzdinantis juos į depresiją. Mažas pensijas gaunantiems, už butą didelius mokesčius mokantiems pensininkams nėra už ką nei naują rūbą nusipirkti, nei gardesnį kąsnį į burną įsidėti, nei į teatrą nueiti. Jau nekalbu apie galimybę keliauti. 

Toks gyvenimas, kai tenka skaičiuoti kiekvieną centą, yra tikra kančia. Tad sukau galvą, kaip tokiems žmonėms pagelbėti, kaip padaryti taip, kad turimas nekilnojamasis turtas nebebūtų jiems našta ir kad jie patys nesijaustų tokie vieniši. Sprendimo būdas gimė tiesiog sapne (šypsosi).

Kokius realius žingsnius nusprendėte žengti?

Atsibudusi supratau, kad tikrai įmanoma įgyvendinti tai, ką susapnavau – įkurti senjorų namus su bendra erdve ir keliais atskirais butukais. Planavau, kad į juos galėtų įsikelti tie, kurie turi savo būstą, tačiau sunkiai beįstengia už jį sumokėti, gyvena skurde, jaučiasi vieniši. Projekto veikimo principas paremtas nuoma: seneliai išnuomoja savo senuosius namus ir keliasi gyventi į „Orių namų“ butukus, iš nuomos gaunamos pajamos visiškai padengia gyvenimo čia išlaidas, todėl visa senjorų pensija lieka tik jų reikmėms. 

Tiesa, kai kurie seneliai arba jų vaikai, išgirdę apie projektą, ėmė baimintis, ar tikrai nepraras senųjų savo namų, jeigu ryšis tokiam žingsniui. Tačiau bijoti tikrai nėra dėl ko – nuosavas būstas liks senolių nuosavybė, kurią po mirties galės palikti kam tik norės. Viskas labai paprasta – neatlygintinai gyvenate „Oriuose namuose“, o jie neatlygintinai nuomoja jūsų būstą. 

Manau, tai ir yra ori senatvė – kai turimas turtas įdarbinamas. Tiesa, yra tokių senjorų, kurie dėl to, kad sunkiai galą su galu suduria, ryžtasi nuomoti vieną savo buto kambarį svetimam žmogui. Tačiau tai yra didelis iššūkis, juk nežinia, kas įsikels gyventi. Be to, teks pratintis prie naujo žmogaus, dalytis su juo vonia, virtuve – vėl diskomfortas... O mūsų namuose kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus turės po savo atskirą butuką, tačiau visi galės susitikti pabendrauti bendroje erdvėje. Norėjosi padaryti taip, kad susiburtų didelė šeimyna, tačiau kiekvienas asmuo turėtų asmeninę erdvę, virtuvę, vonią. 

Gyventi tokioje artimoje kaimynystėje naudinga ne tik dėl to, kad žmonės nesijaustų vieniši, bet ir dėl to, kad vienas kitam galėtų padėti, pavyzdžiui, eidamas į parduotuvę, galėtų ką nors parnešti ir kaimynui. Vakarais galima ilgai sėdėti bendroje svetainėje ir dalytis dienos įspūdžiais.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte pradėjusi įgyvendinti projektą?

Kadangi tikėjau juo nuo pat pradžių, tiesiog kryptingai žengiau žingsnį po žingsnio. Kai žinai, kur eini ir ką darai, nėra sunku. Iš pradžių aplankiau visas organizacijas, dirbančias su senjorais. Visi sakė tą patį – lengva nebus, reikės įtikinti žmones, kad tai yra geras projektas, o ne apgaulė. Taip, prie apgavysčių esame įpratę, prie gerų žmonių – ne. Nėra blogai vengti blogio, svarbu – vengiant jo, nepraleisti gerų galimybių. Tačiau visiškai suprantu tuos, kuriems sunku keisti įprastą gyvenimą, o šiuo atveju – palikti savo namus, prie kurių yra įpratę ir prisirišę. Tam reikia pribręsti, todėl mes ir nespartiname proceso.

Kol priėjome prie bendro idėjos įgyvendinimo modelio, praėjo apie pusmetis. Tada ieškojau tinkamiausių patalpų. Kai jos buvo rastos, iškilo finansinis klausimas. Ėmiausi ieškoti rėmėjų. Niekada anksčiau nebuvau to dariusi, todėl nežinojau, kaip tiksliai tai atlikti. Tiesiog visur ėjau ir žmonėms pasakojau apie fantastišką idėją, o kai ja tiki, nėra sunku ieškoti finansavimo. 

Dabar daugelis stebisi, kaip man visiškai svetimi žmonės patikėjo tokias sumas pinigų. Sakau, kad nežinau. Matyt, patikėjo manimi. Susipažinau su viena garbingo amžiaus užsieniete, kuriai patiko idėja ir kuri nupirko visą būstą. Tada reikėjo ieškoti pinigų remontui. Ne viską su vyru galėjome padaryti patys, nors tikrai dirbome pasiraitoję rankoves. Kadangi pasižymiu perdėtu atsakomybės jausmu, daug svarsčiau, kaip iš kiekvieno rėmėjų euro išspausti maksimumą.

Esu dėkinga ir savanoriams, įvairioms įmonėms, kurie padėjo įrengti namus, dovanojo baldus. Su draugėmis perdažėme langus, pati išdažiau sienas.

O iš ko jūs pati gyvenate?

Iš gero vyro (juokiasi). Kaip minėjau, esu asmeninių finansų trenerė. Abu su vyru mokame tvarkytis su pinigais, be to, gyvename labai kukliai, turiu santaupų. Jeigu iš vyro pritrūkstame pinigų, leidžiame sutaupytus pinigus. Visada sakiau, kad tol, kol galiu prie šio projekto dirbti nemokamai, taip ir darysiu. Gal kada nors čia darbo vietą ir susikursiu. Bus matyti.

Koks pagrindinis projekto tikslas?

Spręsti senjorų vienatvės ir skurdo problemą. Tad labiausiai norėčiau, kad šiuose namuose įsikurtų tie senjorai, kurie ir gyvena skurde, ir jaučiasi vieniši. Kol kas nemažai žmonių man skambina, diskutuojame, bandau suprasti, kodėl jie čia norėtų apsigyventi. Be to, labai gerai suprantu, kad kuo didesnė žmogaus problema, tuo sunkiau jis gali pasiryžti naujiems gyvenimo pokyčiams. Ir kuo žmogus vyresnis, tuo jam sunkiau palikti savo namus – kad ir kokie skurdūs jie būtų ar kokius didelius mokesčius tektų už juos mokėti. 

Vis dėlto senjorams keisti savo gyvenimą sunkiausia dėl savivertės trūkumo – jie jau nebeįsivaizduoja galintys gyventi oriai. Visus savo lūkesčius senoliai seniai palaidoję, susitaikę su vargingu gyvenimu ir įsivaizduoja, kad taip gyventi yra normalu. Visada atvirai su jais diskutuoju, pasakau, ką aš laikau normaliu gyvenimu.

O jei senjorų, norinčių čia gyventi ir patenkančių į tą kategoriją žmonių, kuriems iš tiesų skirtas šis projektas, atsiras labai daug, kaip atrinksite tuos keturis laiminguosius?

Žinoma, kažkam pasakyti „ne“ bus sunku, bet, manau, apsispręsti žmonėms irgi nebus lengva. Kita vertus, tikiuosi, tai nebus pirmieji ir vieninteliai tokie namai senjorams. Viliuosi, ateityje jų įsteigsime ir daugiau. Gal į kitus tada priimsime tuos, kurie netilps į pirmuosius. Savo darbais turėsime įrodyti, kaip šis projektas veikia. Tikiuosi, mums pavyks vienišų ir skurdžiai gyvenančių senjorų gyvenimą padaryti oresnį.

Gal planuojate šeimynos namus kurti ir mažesniuose miesteliuose, kaimuose, kur daugelis žmonių taip pat gyvena vieniši, dideliame skurde?

Visokių minčių kyla. Kai turėsime keletą tokių namų didmiesčiuose, gal tikrai galėsime sau leisti panašių įrengti ir provincijoje. O gal atsiras ir miestiečių, kurie norės iš didmiesčio keltis į mažesnį miestelį. Vis dėlto nesistengiu žiūrėti labai toli į priekį, nes galva nuo minčių susprogtų, – mėginu realiai spręsti tuos uždavinius, kurių kyla šiandien. Tikiu, kad ateityje viskas vyks sklandžiai.