Provanse gyvenanti menininkė Eglė Babilaitė ištekėjo: „Nebuvau tikra, ar iki santuokos rūmų apskritai nueisiu“

„Mes taip keistai gyvename: Skirmantas dirba Lietuvoje ir Karaliaučiuje, o aš su vaikais įsikūrusi Provanse, – pasakoja Eglė. – Tad kai dabar kas nors sveikina vestuvių proga, sakau: kai sutiksite mano vyrą, perduokite linkėjimus!“

Kas tas žmogus, kuris su tavimi leidosi į tokią įdomią šeimyninę kelionę?

Skirmantas – šviesų dizaino specialistas, jo veikla susijusi su interjerais, architektūra, gražiais dalykais. Mudu esame pažįstami labai seniai – nuo septyniolikos. Paskui keliai išsiskyrė ir vėl susitikome maždaug po dvidešimties metų. Man taip linksma dabar jį vyru vadinti!

Užsispyrimu, nusiteikimu permainoms jis kur kas stipresnis už mane. Skirmantas nesileidžia į emocijas: jei priėmė sprendimą, tai ir daro. Kuo tai baigsis – pažiūrės vėliau. Jis – mano atrama, padeda atsijoti kūrybines idėjas ir išsivalyti vidų, kad galėčiau susikaupti rimtiems dalykams.

Nesu lengvo charakterio. Žinau, kokiuose tapybos vandenyse noriu nardyti, bet kasdieniame, socialiniame gyvenime man visiškai neįdomu, nesvarbu, kas vyksta. Abu išmokome, kad ir būdamas šalia, ir bendraudamas per atstumą jis mane tarsi vedžioja už rankos ir aiškina, kur, ką dabar privalau padaryti. Na, o aš jį įtraukiu į savo projektus: esame drauge įkūrę virtualią mano kūrybos ateljė eglebabilaite.art.

Kokios buvo jūsų vestuvės?

Pirmiausia – slaptos. Nebuvau tikra, ar iki santuokos rūmų apskritai nueisiu. Visada visais klausimais daug abejoju, svarstau – taip pat dėl vedybų.  

Kaip vienas iš draugų sakė, mes visus svarbiausius gyvenimo reikalus tvarkome Lietuvoje. Vilniuje ir susituokėme. Vestuvių nenorėjome sureikšminti. Mums didžiausia šventė yra mudviejų susitikimai. Tačiau supratome: jei artimiausiems žmonėms nepasakysime, kad tuokiamės, jie mums nuims galvas. Nenorėjome būti tokie egoistai, tad pranešėme ir visus labai nudžiuginome. Skirmanto sesuo klausė, ar neprieštarautume, jei ji pasirūpintų fotografu. Mėnesį kartojome, kad to nereikia, o paskui nusileidome. Tą dieną negalėjau atsigrožėti, kaip mielai mano vyras pozavo, nors to niekada nemėgo. O dabar džiaugiamės gražiomis nuotraukomis.

Per santuokos ceremoniją turėjome apsikeisti pagal mano dizainą nukaltais žiedais, bet jų nespėjo pagaminti. Todėl pati padariau kitus, laikinus: nulipdžiau po masyvią raudoną širdį, paauksavau 24 karatų auksu. Juokiausi, kad jie vadinasi „Jaunikio išbandymu“. Sakiau, pažiūrėsiu, kaip mano brangusis mausis tą žiedą ant piršto, – juk santuokos rūmuose tai daryti reikės neišvengiamai. Tačiau jis sakė jau nieko nebijantis... Man atrodo, kad dabar Skirmanto žiedas puošia jo automobilio saloną.

Mūsų šventei iš Provanso atsivežiau visokių vynų, sūrių. Tačiau nesugalvojome, kur galėtume pasibūti, – labai nenorėjome eiti į viešumą. Vestuves atšventėme pavėsinėje Botanikos sode, o po kelių dienų su vaikais grįžau į Prancūziją.

Susituokus tapo ramiau – smegenyse kai kas susidėliojo į stalčiukus. Vis dėlto vedybos stipriai veikia...

Kodėl išvažiavai į Provansą?

Pradėję kartu gyventi namus kūrėme už Vilniaus, prie Vievio, – iki šiol juos turime. Iš kaimynų pirkdavome gražiausių karvių pieną – gamindavome sūrius, sviestą. Galvojome turėti lamų ūkį – idėją būtume įgyvendinę, jei ne šalies ekonomikos krizė. Ten Skirmanto paraginta pradėjau rimtai tapyti. Tylos ir ramybės apsuptis skatino atsigręžti į save, pažvelgti į vidų, išsiaiškinti, apie ką savo darbais noriu kalbėti. 

Paskui Skirmantas dėl darbo pradėjo važinėti į Karaliaučių – prasidėjo ilgesni mūsų išsiskyrimai. Kurį laiką ten gyvenome visi: vaikai lankė mokyklą, išmoko rusų kalbą. Tačiau man toje aplinkoje buvo nelengva. Brangusis suprato, kad man labai trūksta saulės, kitokio ryšio su žmonėmis.

Provansas – vienas iš mudviejų santykių kompromisų, nes jei būčiau viena, garantuotai būčiau atsidūrusi Islandijoje. Tačiau maniškis sakė negalintis ten gyventi – būtų per sudėtinga tai suderinti su jo darbais. 

Maždaug prieš penkerius metus draugai mus pakvietė į Provansą. Norėjo, kad pamatytume tą ypatingą apšvietimą, dėl kurio čia iš viso pasaulio veržiasi gyventi ir kurti menininkai. Nuskridome vasarį, visą mūsų viešnagės savaitę lijo, bet tenykščiai vaizdai, per lietų niūrūs kalnai vis tiek pakerėjo. Pasakiau: „Man tinka!“ Nors nė vienas nemokėjome prancūziškai, to užteko, kad Skirmantas imtųsi veiksmų: rado namą nuomoti, susikrovėme vaikus, daiktus ir atvažiavome.

Savęs emigrante nevadinu – tiesiog dabar nakvoju po kitu dangumi. Prancūzijoje man įdomi meno aplinka, kalnai, kurių nėra Lietuvoje, apšvietimas, spalvos. Seniai svajojau, kad vaikai išmoktų prancūziškai, pažintų šios šalies kultūrą. O ko noriu iš tikrųjų, tiesą sakant, net nežinojau. Gal man patinka keliauti?

Kaip atvykėlius pasitiko prancūzai? 

Provanse mane pribloškė vietos gyventojų šiluma, draugiškumas. Jiems įdomūs visi užsieniečiai, kurie atsitrenkia gyventi į kalnus. Vaikai tuoj pradėjo lankyti mokyklą, aš pasakiau, kad man reikia prancūzų kalbos mokytojos. Tačiau šiuo atžvilgiu vis tiek likau paskutinė šeimoje: sūnus juokiasi, kad kalbu puikiai, bet tokias nesąmones... Prancūzai mane išlaisvino iš visų kompleksų.

Kurį laiką iš bitininko nuomojomės namelį netoli Nicos: gyvenome gamtoje, aplinkui vaikščiojo šernai, ūkavo pelėdos. Kad būtų drąsiau, visą laiką būdavau su keliais šunimis. Tačiau mano dirbtuvėms reikėjo nemažo namo. Tokį išsinuomoti čia nėra paprasta, turi grožio konkursus pereiti... Dabar su dukra Ieva ir sūnumi Danieliumi esame įsikūrę puikioje vietoje Varo departamente, kalnuose, apačioje – San Tropezas. Anksčiau kartu gyveno ir mano vyresnysis sūnus Gabrielius, bet grįžo į Lietuvą – čia jam labai patinka, rudenį ruošiasi eiti į kariuomenę.

Vieta, kur dabar gyvename, – nuostabi, iš kiemo atsiveria žadą atimantys horizontai. Čia nurimsta mano įaudrinta psichika ir galiu ramiai kurti. Sanatorijos sąlygos, kur daug vitamino D! Mano mielasis labai stengiasi, kad jausčiausi komfortiškai. Čia atvažiavęs jis padeda sutvarkyti buitį, prisideda prie mano meno projektų, sykiu aplankome parodas, paskui vėl išvyksta.

Kaip puoselėjate savo ryšį gyvendami skirtingose šalyse?

Dabar man atrodo, kad atstumas mums padeda saugoti savo santykius, neskaudinti vienam kito. Nors dažnai skraidyti sudėtinga, pavargstame, nes nėra tiesioginių reisų.

O man reikia kontakto, kalbėdamasi noriu žiūrėti į akis. Kai nebūna galimybės, emocijas Skirmantui išlieju bendraudama virtuliais būdais. Iš pradžių buvo visko, bet jau įpratome...

Kartais ir mėnesį ar du praleidžiame kartu, paskui dvi tris savaites nesimatome. Būna, kad iš vakaro internetu gaunu skrydžio bilietus, – tada greitai organizuoju, kas pasirūpins vaikais, dviem šunimis, kate, ir skrendu pas jį. Pabuvusi tris keturias dienas grįžtu. Paskui aš jį provokuoju, kad nors trumpam atskristų.

Skirmantas vis kokių nors įdomių priežasčių sugalvoja, kad man būtų smagiau ir dažniau susitiktume. Karaliaučiuje rado gamyklą, kur gaminama juvelyrika, skulptūros. Bandysime kartu įgyvendinti projektą: mano – idėjos, jų – technologijos. Tad dabar pas vyrą važiuoju ne tik iš meilės, bet ir projekto derinti.

Nors kai pasiilgstu, pradedu galvoti, kad žmogiškas ryšys svarbiau už menus ir projektus. Kartais Skirmantui sakau, kad noriu jam būti tobula žmona, kepti blynus, juo džiaugtis ir jokia profesine veikla neužsiimti. Tada jis tik primerkia akį ir klausia: „Tikrai?“

Iš tikrųjų galėtum atsisakyti kūrybos, kuri tau ir Prancūzijoje gerai sekasi?  

Nežinau, kas yra „gerai“. Gal tai reikštų „rami žmona“, „gera mama“. O aš nesu tokia.

Dukrai bendraklasiai sako, kad jai labai pasisekė, jog mama – menininkė, pavydi jos kelionių. O Ieva svajoja dažniau ramiai pabūti namie. Saugūs namai, su pietumis laukianti mama – natūralus vaiko noras. Aš, jei ir esu namie, tai užsidariusi dirbtuvėse. Kasdien kuriu nuo aštuntos devintos ryto iki vakaro, kol vaikai pradeda prašyti valgyti. Jei ne jie, iš dirbtuvių neišlįsčiau iki nakties.

Todėl kalbant apie savo kūrybą gal geriau tiktų sakyti, kad sekasi įdomiai. Provanse daug ir profesionalių ir, kaip vietiniai vadina, savaitgalinių menininkų – tokių, kurie kuria tik laisvalaikiu. Prancūzai mane tai prisileidžia, tai ignoruoja. Kai čia apsigyvenau, po dvejų ar trejų metų laimėjau konkursą Monake – gavau publikos prizą, tada jie pagaliau atsigręžė į mane. Trejus metus mane stebėjo tarptautinio šiuolaikinio meno centro, įkurto Karoso pilyje, parodų kuratoriai. O paskui pakvietė su sese Ieva surengti bendrą parodą. Prancūzams buvo smalsu, kaip dvynės gali būti tokios skirtingos.

Praėjusiais metais buvo labai įdomu laimėti konkursus Paryžiuje. Kai su savo kūryba patenki į tokias šimtametes tradicijas turinčias galerijas kaip „Grand Palais des Champs Elysées“, „Carrousel du Louvre“, „Le Salon d’Automne“, savęs klausi, o kas toliau. Ir supranti, kad toliau nori ramiai dirbti. Tik pradedi dar griežčiau rinktis, kur investuoti laiką. Nes jis – brangiausias dalykas.