Užvertėte madingą romaną ar žurnalo puslapį ir paniekinamai suraukėte nosytę: „Taip nebūna?!“ Deja, būna – dar ir ne taip. Juk net geriausią fantaziją turintis autorius nesugalvos siužeto, kurį ima ir pakiša gyvenimas.
„Laimos“ skaitytoja Aušra (vardas pakeistas ir redakcijai žinomas) papasakojo šią istoriją, tikėdamasi, kad galbūt tai taps pamoka kitoms moterims. O gal tik padės įsitikinti, kad visi jie vienodi. O gal – primins seną tiesą, kad neverta pabaisos, kol ji miega, provokuoti, kaip ir vyro, kad įsitikintum, jog jis provokacijai pasiduoda.
Juodu su vyru gyveno gražiai ir laimingai – bent jau pačios Aušros žodžiais. „Žinoma, mane supras gal tik tos, kurių vyrai važinėja užsidirbti pinigėlių į užsienį. Toks gyvanašlės gyvenimo gerumas: mėnuo kartu, du atskirai. Ir šitaip beveik septynerius metus. Tačiau auginame du vaikus: sūnų ir neseniai pasaulį išvydusią mergaitę. Dukters gimimas mums buvo kaip stebuklas: vyro giminėje mergaičių beveik negimdavo.“
Ši istorija jums gal primins seną tiesą, kad neverta pabaisos, kol ji miega, provokuoti, kaip ir vyro, kad įsitikintum, jog jis provokacijai pasiduoda.
Tas vakaras buvo vienas gyvanašliškiausių: užmigdžiusi vaikus, baigusi namų ruošos darbus Aušra parašė keletą žinučių vyrui, sulaukė atsakymų, dar palinkėjo vienas kitam labos nakties. „Užsikaičiau arbatos, ir į galvą šovė šelmiška mintis: ar neparašius brangiausiajam intriguojančios seksualios žinutės“, – prisimena Aušra. Ir prideda: „Savo nelaimei.“
Susipažinkite: Kristina
Aušra turėjo antrą telefoną ir kitą numerį, kuriuo paprastai nesinaudodavo. Iš jo ir išsiuntė žinutę nekaltai klausdama: „Koks tavo vardas?“ Tuojau pat gavo atsakymą: „O kas čia klausia?“ Neieškodama žodžių kišenėje Aušra atkirto, kad girdėjusi jo telefono numerį per radiją flirto laidoje, kur buvo raginama susirašinėti trumposiomis žinutėmis, ir nusprendusi parašyti. Ji esanti dvidešimt septynerių Kristina, išsiskyrusi, gyvena Klaipėdoje.
Sutuoktinis... užkibo ant viliokės meškerės. Prasidėjo kasdienių žinučių lavina. „Dažniausiai tai būdavo erotinio pobūdžio pašnekesiai, – pasakojo Aušra. – Kartais įterpdavau klausimų apie jo žmoną, nes fakto, kad „vedęs ir turi vaikų“, jis nė nemėgino slėpti. Kaip žmona Aušra gaudavau 3–5 žinutes per dieną, o į žavios, seksualios, vien tik „stringus“ dėvinčios Kristinutės telefoną jų ateidavo iki pusšimčio.“
Mano nerimo savaitė
Aušra prisipažino neprisimenanti, ar tą savaitę ką valgiusi, ar miegojusi. Buvo skaudu ir baisu – tik žinojo, jog privalo rūpintis namais ir vaikais, – kad neišprotėtų. „Gal kai kas pasakytų – nieko čia baisaus: flirtas trumposiomis žinutėmis. Tačiau man tai buvo pasaulio pabaiga. Juolab kad vieną dieną jis labai panoro išgirsti mano balsą...“
Moteris visaip išsisukinėjo, bet galiausiai pasiryžo – nusprendė atsiliepti prikimusiu balsu ir tiesiog pažiūrėti, kas bus. O buvo taip, kad aistros apimtas sutuoktinis jos nepažino. „Ar įsivaizduojate mano siaubą?! Jis kalbėjo įsimylėjusiu balsu, pasakojo, kaip manęs nori, klausė, ką jam dabar reikės daryti, – juk susukau vyrukui galvą. Nežinau, kaip tą dieną grįžau namo. Užkimusi buvau šimtus kartų, jis mane girdėjo taip šnekančią, ir apskritai – kaip galima nepažinti moters, su kuria gyveni bemaž dešimt metų, balso?“
Aušra atvirai kalbėjo apie ją sukausčiusią neviltį ir baimę. „Esu iš tų, kurios negeria, nerūko, sportuoja. Be to, gana simpatinga. Kaip sako mano vyras, ne manekenė, bet jam graži. Dažniausiai daug dirbu, namai sutvarkyti, valgyti padaryta, viskas išskalbta... Jis visada gauna, ko nori ir kada nori. Stengiuosi šypsotis, nebambu. Nesakau, kad esu tobulybė, bet... labai stengiuosi.“
Pasimatymas su fantomu
Dar prieš vyrui išvykstant Aušra susitarė, kad jam parvažiavus dviese eisią į pirtį. Tačiau dabar moteris pareiškė nenorinti pramogauti, nes ją užpuolusi alergija, o gydytoja patarusi geriau nerizikuoti.
„Atspėkite, kokią žinutę iškart po mūsų pokalbio gavo žavioji Kristinutė? – nelinksmai mėgino palaikyti intrigą Aušra. – Taip, taip – iškalbingą pasiūlymą: „Ar nesutiktum su manimi padūkti pirty, mažule?“ Kol buvo apsiribojama karštu flirtu trumposiomis žinutėmis, viskas dar neatrodė labai rimta – tik nemalonu. Kai prasidėjo skambučiai, pamaniau, kad reikalai klostosi negerai. O kai viskas pakrypo taip ir buvo „įgarsintas“, tikriau, pateiktas pasiūlymas susitikti akis į akį, nusprendžiau žaisti iki galo.“
Taigi Kristinutė mielai sutiko eiti į pirtį su Aušros sutuoktiniu. Kai pats sutuoktinis grįžo namo, žmona nenuleido nuo jo akių, mėgindama įskaityti, kokios mintys sukasi toje galvoje, kuri, manė, pažįstama iki menkiausio plaukelio. „Bendravau kiek įmanydama maloniau, tačiau negalėjau nepastebėti, kad jis buvo lyg nesavas, žaidė su vaikais, kuriems dažniausiai neskirdavo tiek laiko, ypač vyresnėliui. Su manimi kalbėjo šalčiau nei paprastai – o gal man, atsidūrusiai ties nervų krizės riba, taip tik atrodė. Nors ne – kad ir kaip patetiškai skambėtų, moters širdies neapgausi.“
Kuo labiau artėjo nelaimingasis vakaras, tuo didesnė darėsi įtampa. Vyras kelissyk pasitikrino, ar tikrai nenoriu į pirtį. Ir lyg tarp kitko paklausė, ar neprieštaraučiau, jeigu jis po pirties su draugu, kurio aš dar nepažįstu, išgertų alaus. Kodėl būčiau turėjusi prieštarauti?! Dar palinkėjau, kad gerai praleistų laiką.“
Vos vyras išvažiavo, po keliolikos minučių Kristinutė sulaukė skambučio. Jis murkė išsiilgęs seksualiojo balselio, labai jos trokštąs, kartojo, jog jam visai susisukusi galva, tikino, kad baigiąs įsimylėti.
Aušra vis dar galėjo atsitraukti, tačiau išsikvietė taksi ir nuvažiavo į tą nelemtą pirtį. „Suvokiau, kad tai, kas buvo išsvajota, visa šeimyninė laimė ir planai sugriuvo per vieną akimirką. Taksi vairuotojui pasakiau tuoj sugrįšianti. Priėjusi prie pirtelės durų, už kurių savo viešnios laukė mano (!) vyras, paskambinau ir seksualiu, prikimusiu balsu, kokiu šnekėdavau su juo telefonu, paprašiau, kad atidarytų...“
Asmenybės susidvejinimo pabaiga
Moters žodžiais, vyras, aišku, buvo šokiruotas. Ir ne tik dėl niekingos apgaulės – jam buvo sunku suvokti, kad geroji, mieloji, laukiančioji žmonelė galėjo taip pasielgti. Ji rado jėgų tik paklausti, ar jis norėsiąs ką nors pasakyti. „Atrėžė, kad ne. Apsisukau ir išėjau – o kas man dar liko?! Nesitikėjau iš savo žmogaus tokio poelgio. Grįžusi namo vis skaitinėjau tas nelaimingas žinutes. Iš jų pavyko išgauti, kad jo žmona, tai yra tikroji aš, – seksuali ir karšta. Bet jam reikia nuotykių, linksmybių, o jo sutuoktinė ne tokia. Jai, tai yra man, patinka kiti dalykai. Vis mąsčiau, kur suklydau, kad jis mane ne taip supranta – štai jau tiek metų. Juk tai aš – aš esu ta pašėlusi gundytoja, mėgstu ir šokti, ir būti su draugais, ir keliauti, iškylauti. Tačiau dažnai turiu būti su mažyliais, nes neva nėra jų kam palikti. Kuris iš mūsų klydo ir melavo pats sau ir kitam?!“
Kaip pasakojo Aušra, vyras parsirado tik kitą dieną po pietų – naktį sakėsi praleidęs viešbutyje. Svarstydama, ko dar galima pasimokyti iš jos istorijos, atvirai perspėjo: „Net jei pasitikite savo vyru, nebandykite likimo. Esu tikra, kad jam tai bus pamoka visam gyvenimui. Tačiau man – irgi. Bemiegės naktys ir sudužusi širdis – štai koks „eksperimento“ rezultatas. Norite paklausti, ką dabar darysiu, juk negaliu apsimesti, kad nieko neįvyko? Žinoma, negaliu. Kol kas ruošiuosi persikelti su vaikais į kitą butą ir šitaip atsitolinusi apsvarstyti, kaip gyventi toliau. O jis – jis taip pat jaučiasi blogai: apsikabinęs mano kojas verkė, prašė ir prašo neišeiti. Nesu geležinė ledi – vis tiek tikriausiai nugalės gera mergaitė. Bet laikas parodys, kaip viskas susiklostys. Tik vieną pamoką išmokau nepriekaištingai: vyrai neatsparūs moteriškiems kerams, kad ir kokie tvirti ir šeimą mylintys jie būtų. O gal – tokie atrodytų?!“