Psichologas Tomas Lagūnavičius: laimingos skyrybos tampa norma

– Ar įmanomos laimingos skyrybos?

– Manau, kad tai tampa norma. Anksčiau besiskiriantieji patirdavo socialinį spaudimą – tai yra blogai, visi turi liūdėti, turi būti baisu. Dabar žmonės tiesiog sprendžia klausimus, kurių negalėjo išspręsti anksčiau. Dažniausiai kyla dvi pagrindinės problemos: nuobodulys ir negalėjimas priprasti prie kasdienybės. Kai žmonės išsiskiria, jie tarsi ir save, ir kitus, ir tą žmogų, su kuriuo buvo, pamato iš naujo. Tada jie pamato ir gerus bruožus.

Jei kiekvieną dieną būni kartu, reikia turėti dvi pagrindines savybes, kurias labai sunku išsiugdyti.

Atsiranda bendrų interesų, todėl yra mažiau konfliktų.

Pirma, reikia [...] užmiršti, kas vyksta kiekvieną dieną, pavyzdžiui, rietenos, nesutarimai, konfliktai.

Antra, reikia būti atspariam nuoboduliui, nes šeima yra atsikartojantis ritmas. Kai žmonės išsiskiria, jie gauna naujų impulsų, gali realiau įvertinti buvusio sutuoktinio teigiamas puses. Tada viskas tampa gerai.

Žinoma, dar yra kita pusė – jeigu yra vaikų, nesinori sukurti tokios atmosferos, kad vaikas, pavyzdžiui, matytų, jog tėvai nuolat pykstasi, nors yra išsiskyrę. Atsiranda bendrų interesų, todėl yra mažiau konfliktų.

– Ar tai taip vienareikšmiška? Viena vertus, žmonės kitaip gyvena ir gali nutraukti santykius, dėl kurių kenčia ir blogai jaučiasi. Kita vertus, ar tokiu būdu neskatinamas paprastesnis požiūris į santykius, santuoką – jei nepatinka, yra blogai, galima išsiskirti?

– Viskas priklauso nuo gyvenimo scenarijaus. Jei žmogus yra labai religingas, laikosi tradicijų, žinoma, jam skyrybos yra tragedija, bet, atsiprašau, gyvename postmodernioje visuomenėje. Kam prieš 100 tūkst. metų buvo reikalinga šeima?

Tai buvo darbo pasidalijimas: moterys ieškodavo angliavandenių, pavyzdžiui, kasdavo šaknis, vyrai ieškodavo baltymų. Kai buvo tas pasidalijimas, jie buvo reikalingi vienas kitam. Tada buvo labai svarbu išsaugoti porą, kad viskas būtų gerai dėl vaikų, dėl išgyvenimo.

Jei susituokėte, vadinasi, tas žmogus kažkuo patiko, bet, kai su juo būnate kiekvieną dieną, pamatote ir neigiamų pusių. Tada gali atsirasti tokia būsena, kaip rašė Jean-Paulis Sartre'as, kad kitas žmogus tampa kančia.

Dabar žmonės savarankiški, vyrai ir moterys (žinoma, būna skirtumų) uždirba daugmaž tiek pat, jie gali užimti tokias pačias pareigas, gali realizuoti save, todėl išnyksta materialūs ryšiai. Žinoma, jei yra vaikų, reikia juos išlaikyti, padėti. [...]

Jei susituokėte, vadinasi, tas žmogus kažkuo patiko, bet, kai su juo būnate kiekvieną dieną, pamatote ir neigiamų pusių. Tada gali atsirasti tokia būsena, kaip rašė Jean-Paulis Sartre'as, kad kitas žmogus tampa kančia. Kai nesi su tuo žmogumi, jis gali būti visai patrauklus ir viskas gali būti gerai.

Tai nėra naujiena. Yra vadinamos savaitgalinės šeimos: žmonės susituokę, bet nuo pirmadienio iki penktadienio gyvena atskirai, o penktadienį vakare jie kartu kažkur leidžia laiką su vaikais, savo antrosiomis pusėmis.

Taip pat skaitykite: Psichologas Tomas Lagūnavičius: šeimose vyrauja „pasidaryk pats“ ir „sumokėk“ kultūra

Būna įvairių variantų, nes buvimas kartu kiekvieną dieną prarado materialų pagrindą. Kai jo nėra, kliūna visokios smulkmenos: kvapas ne tas, trukdo lovoje. Tos smulkmenos dažniausiai sugriauna šeimą.

– Ar vaikams gerai augti tokioje savaitgalinėje šeimoje?

– Dabar ne mažiau kaip 50 proc. vaikų auga nepilnoje šeimoje. Daugiau kaip 20 proc. gyvena su kitos santuokos „tėčiu“ arba „mama“. Tai tapo norma. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Žmogaus centrinė nervų sistema yra labai plastiška. Dažniausiai ji prisitaiko prie sąlygų.

Iš dviejų blogių kartais reikia rinktis mažesnį.

Mes norime grįžti į buvusią archajišką visuomenę, kur viskas buvo aišku, – iki mirties reikės gyventi su tuo pačiu partneriu. Dabar taip nėra. Jei žmogus nepatinka, materialių ryšių yra mažiau, žmonės skiriasi, gyvena atskirai. Neužmirškime kito dalyko – jei žmonės išsiskiria, tai nereiškia, kad nereikia rūpintis vaiku. Juo reikia rūpintis.

Manau, kad vaikui yra dešimt kartų geriau matyti mylintį tėtį ir mylinčią mamą, net jeigu jie gyvena atskirai, negu nuolat, kiekvieną dieną, matyti juos besipykstančius. Iš dviejų blogių kartais reikia rinktis mažesnį.

– LRT RADIJO klausytojas įsitikinęs, kad šeimose niekada nėra viskas gerai, todėl žmonėms iš karto turėtų būti sakoma, jog problemų gyvenime yra daugiau nei džiaugsmo, todėl, tik jas spręsdami ir būdami tolerantiški, atlaidūs, galime sukurti šeimą. Jūs daugiau kalbėjote apie materialinius dalykus, kurie pasikeitė: moterys uždirba daugiau, nebereikia gyventi kartu vien dėl to, kad neišgyventum vienas. Gal yra ir kitų svarbių aspektų?

– Taip, yra ir kitų. [...] Klausytojas kalba apie tradicinę, krikščionišką visuomenę, paremtą religijos sąvokomis. Jo vertybės tokios. Dabar situacija pasikeitė. Yra aštuoni gyvenimo scenarijai. Jo įvardytas scenarijus yra tik vienas iš tų aštuonių. Nesakau, kad jis neteisingas. Jokiais būdais. Būtų labai gerai, jei visi būtų linkę kalbėtis, bet taip nėra.

Jei atsiranda nesutarimų, praeina meilės jausmas, niekas nenori prisirišti. 

Dabar žmonės linkę realizuoti save. Jei atsiranda nesutarimų, praeina meilės jausmas, niekas nenori prisirišti. Praeina meilė, aršumas, karštis ir visi kiti jausmai.

Tada žmonės pradeda ieškoti kažko kito, nes mes gyvename liberalioje visuomenėje. Ta tolerancija, leidimas išsiskirti, surasti kitą partnerį, būti su kitu nereiškia, kad kažkam reikia kovoti dėl savo interesų.

Žmogus gali pateikti savo idėjas ir dėl jų kovoti, bet jis turi susitaikyti su tuo, kad yra kitų gyvenimo scenarijų. Dauguma žmonių dabar stengiasi gyventi taip, kad jiems būtų gera ir malonu. Jau niekas nenori kentėti. Kodėl kentėdavo? Nes nebuvo kitos išeities. Pavyzdžiui, senais laikais giminės sujungdavo savo žemes. Kaip jas paskui atskirsi? Būdavo bendri gyvuliai ir visa kita. Dabar žmonės nieko neturi: lizingu paimtas butas, mašina. Nieko nėra. Nėra bazės, dėl kurios reikėtų kovoti. Nėra klausimo, kaip išgyventi ir nenumirti.

Taip pat skaitykite: Psichologas Tomas Lagūnavičius: „Šeima – brangus malonumas. Savikaina siekia pusę milijono“

Žmonės nori emocinio komforto, jie nenori kentėti, nešti kryžiaus, jie nori būti laimingi, džiaugtis gyvenimu. Jei džiaugsmas išnyksta ir nėra kitų priežasčių surišti šeimą, jie išsiskiria. Dažniausiai skyrybos vyksta pirmaisiais metais. Antras skyrybų pikas – po trejų, penkerių metų. Kodėl? Labai paprasta – fiziologija. Tas žmogus nebebūna stiprus emocinis, seksualinis dirgiklis. Tada atsiranda mažiau noro būti su juo.

Žmonės nori emocinio komforto, jie nenori kentėti, nešti kryžiaus, jie nori būti laimingi, džiaugtis gyvenimu. Jei džiaugsmas išnyksta ir nėra kitų priežasčių surišti šeimą, jie išsiskiria.

O jei dar atsiranda kitas partneris? Nepamirškite, kad gyvename miestuose. Juose pasirinkimų ir pagundų labai daug. Tai galioja ir vyrams, ir moterims. Dėl to taip pat subyra santykiai.

Niekas nenori kentėti. Pasikeitė situacija. Galima bandyti viską grąžinti atgal, bet manau, kad tai yra iliuzija.

Tai nereiškia, kad dalis žmonių nebandys gyventi pagal tradicinės visuomenės taisykles. Jokiais būdais to nekritikuoju. Kokį norite, tokį scenarijų pasirinkite, bet neprimeskite jo kitiems.