Psichologas Tomas Lagūnavičius: „Šeima – brangus malonumas. Savikaina siekia pusę milijono“

Apie santykių vingrybes Ji24.lt pakalbino psichologą Tomą Lagūnavičių.

– Prancūzų rašytojas Frederikas Beigbederis pasakė, kad „meilė trunka trejus metus“. Kaip manote, kodėl lyg dūmas išgaruoja aistra ir seksualinė trauka, išblėsta dar vakar puoselėti jausmai? Ar įmanoma visa tai atgaivinti, sukurti iš naujo? 

– Blėstantys jausmai – visai natūralus procesas. Iš pradžių mes esame lyg didelis dirgiklis, kuris išsiskiria laimės hormonu vadinamu serotoninu, kai trokštame aistringų intymių santykių, norime būti kartu, domina kito žmogaus kvapas, traukiantis lyg afrodiziakas. Po kurio laiko bet koks dirgiklis tampa įprastas, atsibosta.

Manyčiau, kad tokia pati aistra, kokia buvo santykių pradžioje, negali sugrįžti, turiu omenyje, fiziologiniame lygmenyje. Bet reikia atskirti du dalykus – kai sukuriame šeimą ir kai santykiai yra tik draugiškai seksualiniai.

Jeigu tuo metu nesusiformuoja šeima, dažniausiai žmonės išsiskiria ir ieško kito partnerio. Na, o jeigu sukuriame šeimą, tada atsiranda kiti, dopamininiai ryšiai, kai svarbus tampa artumas, kūno šiluma, prisirišimas. O pagrindinis dalykas, kuris sieja šeimą, ir kur, mano nuomone, dabar yra pati didžiausia problema pagal mikroekonomikos apibrėžimą, tai – šeimos ūkis.

Anksčiau tai buvo labai svarbu, ypač, kai žmogaus išgyvenimas priklausė nuo kuriamos ir jį palaikančios šeimos, t. y. santykių tarp vyro, žmonos, vaikų, senelių, brolių, seserų. Tokiu atveju šie dopamininiai ryšiai, santykių struktūra visiškai atlieka savo vaidmenį. Tačiau dabar didžioji dauguma žmonių išgyvena patys ir net nemato prasmės tęsti tokių santykių. Todėl Lietuvoje ir turime net 50 proc. išsiskyrusių šeimų, kurios neįžvelgia net ekonominės naudos būti kartu.

Pavyzdys – vaiko užauginimas kainuoja apie 200 tūkst. litų (apytiksliai nuo 9 mėnesių iki 18 metų). Anksčiau suma, žinoma, buvo mažesnė, o ir į pačius vaikus buvo žiūrima kaip į garantą, kad jie pasirūpins savo artimaisiais senatvėje. Tačiau kokia realybė? Tėvai su vaikais negyvena, emigruoja, išvažiuoja į kitus miestus – nebėra to grįžtamojo ryšio.

Kita priežastis – šeima tampa visuomene. Senatvėje žmogus gali išgyventi ir pats, ir kuo toliau, tuo labiau tie dopamininiai santykiai praranda savo svarbą. Taigi, žmonės natūraliai keičia partnerius ir vienas prie kito neprisiriša.

– Vadinasi, jūs teigiate, kad šeimos ateitis mūsų visuomenėje tampa miglota?

– Ne tik miglota, bet ir labai liūdna. Aš manau, kad jau dabar atsiranda įvairių šeimų, kurios keičia tradicinės šeimos supratimo vaizdą. Pavyzdžiui, yra vadinamosios „savaitgalinės šeimos“, kai sutuoktiniai gyvena atskirai ir susitinka tik savaitgaliais praleisti laiko kartu.

Kitas variantas, tarkime, moteris augina vaikus nuo vieno vyro, tačiau gyvena su kitu. Daugėja ir moterų, kurios pagimdo vaikutį, tačiau gyvena vienos, bet turi draugą, kuris retkarčiais atlieka tėčio vaidmenį. Tokių variantų ir jų variacijų yra daugybė. Kodėl taip vyksta? Nėra didelės ekonominės motyvacijos kurti šeimos, o psichologiniame lygmenyje, kalbu iš istorinės žmonijos pusės, žmonių santykiai visada buvo trumpalaikiai.

Kokia prasme? Seksualine. Prieš 10 tūkst. metų, vyrai ir moterys gyvendavo atskirai, maži vaikai būdavo su savo mamomis, tačiau sulaukę penkerių, grįždavo pas tėvus. Vyriškiai, kurie sumedžiodavo daugiausiai, labiausiai džiaugdavosi moterų dėmesiu bei seksualiniais santykiais. Tačiau ar šiais laikais kažkas, kalbu apie moterų lūkesčius, pasikeitė? Trokštama, kad vyras padėtų finansiškai, kad su juo būtų saugu kritiškomis akimirkomis, kad jis spręstų visas iškilusias problemas... Tačiau kur slypi problema?

Vyrams šiuo metu sunku sukurti šeimos saugotojo vaidmenį. Anksčiau užtekdavo šeimą aprūpinti mėsa, o šiandien mes turime daugybę socialinių problemų. Pavyzdžiui, nedarbas. Amerikoje 50 mln. žmonių gyvena gaudami maisto talonus ir nieko neuždirba. O kaip Lietuvoje? Jeigu vyras uždirba šiek tiek daugiau nei 1000 litų, tai jis niekam neįdomus. Galvojama – o ką jis gali duoti šeimai?

Taip pat skaitykite: Ideali žmona vyrų akimis

Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vyrai ir moterys nekuria šeiminių santykių. Jie negali nieko vienas kitam pasiūlyti, neturi finansinių išteklių. Ne visi jauni žmonės gali greitai pasiekti socialinės karjeros, todėl šeima ir jos kūrimas yra brangus malonumas. Jau minėjau, kad vaiko užauginimas kainuoja 200 tūkst. litų, o pačios šeimos savikaina siekia pusę milijono.

– Taip išeina, kad gyventi vienam apsimoka labiau? Nepatiriame nei finansinių išlaidų, nei emocinių išgyvenimų?

– Gyvendamas vienas, nesvarbu, vyras ar moteris, turi daugiau galimybių rinktis iš partnerių. Todėl ir stengiamasi turėti daug „draugų“. Ypač tai būdinga šiuolaikinei moteriai, kai vienas iš jų gali tapti jos seksualiniu partneriu.

– Tačiau šioje vietoje mes susiduriame su visuomenės požiūriu į tokius santykius ir dvigubais standartais. Juk vyras, kuris turi daug moterų, niekada nebus smerkiamas taip, kaip moteris.

– Reikia atsižvelgti į žmogaus gyvenimo scenarijus, o jų iš viso yra dešimt. Taigi, nuo to ir priklauso, iš kokios pusės pažiūrėsi ir vertinsi tam tikrą situaciją. Mano nuomone, mes visi esame laisvi, ir kaip norime, taip ir gyvename. Nemanau, kad tarp moterų ir vyrų yra kokie nors dideli skirtumai socialine prasme, tačiau tuomet į viską reikia žvelgti vienodai ir nesidangstyti tuo, kad „aš mergaitė, prašome, manęs neskriausti“.

Kokie tie gyvenimo scenarijai? Vienas jų – tradicinis, kai sukuriama šeima, auginami keli vaikučiai, pinigai nevertinami, svarbiausia, meilė ir pagarba vienas kitam, savaitgaliai pas močiutes ir pan. Žinoma, kad tokio sukirpimo žmonės liberalius santykius smerks kaip įmanydami.

Antrasis scenarijus – tai šiuolaikiniai vartotojai, kuriantys šeimą tam, kad galėtų kuo daugiau vartoti. Pagal uždarbį „sumeta“ finansus bendrai ir perka – namus, butus, keliones, daiktus.

Nemanau, kad tarp moterų ir vyrų yra kokie nors dideli skirtumai socialine prasme, tačiau tuomet į viską reikia žvelgti vienodai ir nesidangstyti tuo, kad „aš mergaitė, prašome, manęs neskriausti“.

Trečiasis scenarijus – šiuolaikiniai vienuoliai. Jie atsideda kuriai nors veiklai ir tampa savo srities profesionalais, daug uždirba ir gyvena be rūpesčių. Tačiau toks pasirinkimas, žinoma, gali trukdyti kitiems gyvenimo aspektams.  

Ketvirtasis scenarijus – šiuolaikiniai klajokliai, nomadai. Jie į viską žiūri kaip į projektą, nesvarbu, kas tai bebūtų – darbas, santykiai, žmonės. Jie patiria malonumą darydami tai, kas jiems patinka ir savęs nevaržo, gali tuo pačiu metu bendrauti su keliais žmonėmis, kurti santykius, draugystę ir t. t. Tokie klajokliai turi daug interesų, jiems patinka skirtingos asmenybės, nuolatinės paieškos, kaip prasimušti gyvenime, kaip daugiau pasiekti. Taigi, šiuolaikiniai klajokliai tradicinės šeimos atstovų bus vertinami nevienareikšmiškai.

Taip pat galima paminėti ir anarchistus, protestuotojus, kurie įsitikinę, kad pluša tik vergai, ir visuomenė yra neteisinga; neetai (angl. Not in Education, Employment or Training), tie, kurie nedirba, nesimoko, gyvena tik iš pašalpų ir nemato jokio vargo… Trumpai tariant, visų skirtingus gyvenimo scenarijų pasirinkusius žmones skiria dar ir požiūris į meilę, šeimą bei santykius.

Kuris iš jų yra teisingas? Mes negalime atsakyti. Visi šie santykiai gali suteikti kelis dalykus: palikuonis ir seksualinius malonumus. O jei šie scenarijai suteikia įvardytus dalykus, vadinasi, jie žmogui  yra naudingi. Tačiau sociumui labiau rūpi, kad būtų viskas investuojama į šeimą.

Kodėl sakoma, kad visuomenės pagrindas yra šeima? Labai paprasta – visuomenė mus pavergia per šeimą. Mes imame paskolas, auginame vaikus, mokame daugiau mokesčių, o kur dar mokslo išlaidos… Visuomenė, visa tai pasitelkdama, gali mus ir mūsų elgesį labai lengvai kontroliuoti. O kaip kontroliuoti vieną žmogų? Jis gali išvažiuoti ir daryti tai, kas jam patinka. Šeima – tai puikiausias būdas valdyti žmogų.

Taip pat skaitykite: Iš vaikinų lūpų: romantiškiausias jų merginų poelgis

Na, o jau minėti neetai, kurie nedirba, nesimoko ir numeta vaikus valstybei, jie ir vertinami nevienareikšmiškai, kadangi neduoda taip reikiamos naudos. Ir todėl meilė tampa pagrindiniu malonumu, kuris turi terminą: „Kol smagu, kol įdomu – gerai, o vėliau, kai atsibos – susirasiu kitą.“ Jei žinai, kad neišlaikysi šeimos, tai ir nenori jos kurti.

Tačiau, aš į tai žiūriu optimistiškai, kadangi mes sugrįžtame į pirmykščius laikus, prie šaknų, kurių buvome atsisakę. Jeigu anksčiau gyventi taip, kaip liepdavo Bažnyčia, buvo naudinga ir teisinga, tai šiandien nebūtina elgtis taip pat. Jie patys renkasi, ką daryti, todėl ir savo gyvenime atsisako ideologinių sampratų.

– Jūsų nuomone, tradicinės šeimos atstovų vis mažės?

– Taip, manau, kad taip ir bus. Mūsų socialiniai santykiai keičia šeimos modelį. Mes grįžtame prie to, kad visi tampame medžiotojais, tačiau medžiojame po vieną, nes taip naudinga.

– Na, o jausmai? Meilė iki grabo lentos, jūsų nuomone, atgyvena?

– Manyčiau, taip. Juk dauguma dalykų gyvenime tampa atgyvenomis. Tuo, kuo tikėjai vakar, nebūtinai tuo tikėsi šiandien. Viskas keičiasi, kaip ir santykiai, mūsų požiūriai. Labiausiai man nerimą kelia žmonės, kurie tų pokyčių nesupranta. Yra paskaičiuota, kad tiek vyrai, tiek moterys turi po 20 vaidmenų šioje visuomenėje, tačiau ribos nusitrina, ir lieka tik keturi.

Išnyksta religinė etika, kadangi atsiranda formalioji, kurią apibrėžia įstatymai. Tai reiškia, jeigu įstatymas to nedraudžia, vadinasi, jūs elgiatės etiškai. Tarkime, lankotės svingerių vakarėliuose. Bet, kaip į tai reaguotų tradicinės etikos šalininkai, veikiausiai numanote?

Gimdytojo vaidmuo. Jeigu pagimdai vaiką, tai nebūtinai tampi mama arba tėčiu. Visą šį reikalą kontroliuoja valstybė, spręsdama, kaip elgtis, ir vos tik kas – gali atimti tavo vaiką. Pažiūrėkite į Norvegijoje vykstančias batalijas. Vaikas jau nėra jūsų nuosavybė – jis priklauso valstybei.

 Viskas keičiasi, kaip ir santykiai, mūsų požiūriai. Labiausiai man nerimą kelia žmonės, kurie tų pokyčių nesupranta.

Trečias vaidmuo – jūs turite būti pagalbininkas. Žmonės norėdami sulaukti pagalbos, sprendžiant pačius įvairiausius klausimus, tam net šeimas kuria. Ir visa nėra susiję su meile.

Ir, pagaliau, paskutinis vaidmuo – specialistai. Jeigu tu nesi aukščiausio lygio specialistas, tave labai greitai išstums iš rinkos.

O ką mes turime šiandien visame pasaulyje? Daug mokslus baigusių žmonių, pasiėmusių dideles paskolas, dirba nekvalifikuotus darbus, nes paprasčiausiai jiems nėra galimybių savęs realizuoti aukštesnėse sferose. Apie kokį šeimos kūrimą galime kalbėti ir dar su „kabančiomis“ skolomis?

Ir atkreipkite dėmesį – šiuose keturiuose vaidmenyse mes nekalbame nei apie mamas, nei apie tėčius, nei apie sutuoktinius. Tačiau būtent įvardyti vaidmenys padės žmogui įgyti: valdžią, prestižą, pinigus, aukštesnį išsilavinimą, t. y. įgūdžius. Žinios jau niekam nereikalingos – iš žmonių reikalaujama įgūdžių.

– Tokiu atveju santykių kūrimas tampa pernelyg sunkia užduotimi?

– Aš kartais net sakau, kad santykių neįmanoma sukurti, nes žmonės vienas į kitą pradėjo žiūrėti kaip į objektus. Pavyzdžiui, kaime gyvena graži mergina, kurios dėmesio siekiama visais įmanomais būdais. Tačiau atsisėskite prie kompiuterio – atrasime dešimtis pažinčių svetainių ir šimtus gražių merginų. Pradedi bendrauti su jomis ir pamatai, kad visos jos gražios, mielos, malonios. Kaip išsirinkti?

Tačiau, kodėl žmonės nenoriai susitinka? Paprasčiausiai neturime laiko ir „spaudžia“ finansai, o ypač, kai norą susitikti parodo ne vienas partneris. Tuomet žmogus galvoja, gal neverta visai prasidėti, juk pats susitikimas neduos jokios naudos. Yra ir vyrų, kurie niekada nesusitikinėja. Jie bendrauja virtualiai, ir to visiškai jiems pakanka.

O jeigu jau pasiryžęs susitikti, vadinasi, norės realios naudos. Pasakysiu taip – jie mąsto: kam pirkti karvę, jeigu reikia tik pieno?

– O jums toks santykių modelis neatrodo problema?

– Pasakysiu taip – yra per didelė pasiūla. Senais laikais vyrai nepatirdavo seksualinių santykių, kol vesdavo ir sukurdavo šeimą. O dabar merginos lyg ir neturi kito pasirinkimo, nes jau po trečio pasimatymo joms parodomos durys, kadangi vyras greitai atras tokią, su kuria nereikės ilgai kalbėtis ar ją įkalbinėti.

– Taip išeina, kad normalių santykių šiuolaikinėje visuomenėje apskritai sukurti neįmanoma?

– Žiūrėkime į jau aptartus gyvenimo scenarijus – juk jeigu žmonės puoselėja tradicines vertybes ir šeimos modelį, kodėl ne?

Vienintelis dalykas, kuris iš pradžių domina vyrą, – tai išvaizda. Jeigu jam moteris nepatraukli, jis net nepradės su ja bendrauti. Tiek vyrų, tiek moterų patrauklumas tam tikra prasme yra problema – kai sulauki daug dėmesio, tai kam kurti tuos santykius? Jeigu tavimi susidomėjo daugiau kaip 20 žmonių, kam įsipareigoti vienam?

– Sakote, kad vyras ir moterys gali būti lygūs socialine prasme. Tačiau kad ir kaip bebūtų, apie santykius jų nuomonės išsiskiria. Dailiosios lyties atstovės vis tiek labiau ir dažniau nori ilgalaikių ryšių nei vyrai.

– Taip yra dėl biologinių priežasčių. Kuo moteris vyresnė, tuo mažėja tikimybė susilaukti palikuonių. O kas tada? Žaidimas baigtas. Esminis dalykas – moteris, kuri nori auginti vaiką, turi rasti vyrą, pasiruošusį į tai investuoti. Apsidairykite aplinkui, kuris tai trokšta padaryti labai norėdamas?

Kuo tokių vyrų mažiau, tuo ši tikimybė surasti tinkamą, menksta. Norinčių kurti šeimą gal ir yra, tačiau tokių, „kurie išlaikytų tėvystės vairavimo teises“, mažas procentas.

 Esminis dalykas – moteris, kuri nori auginti vaiką, turi rasti vyrą, pasiruošusį į tai investuoti. 

– Šiandien daug porų žengia prie altoriaus, tikėdami meile, šeima ir santykių ateitimi. Kaip paradoksalu bebūtų, jau tada vertėtų susitaikyti su santykių baigtimi?

– Jeigu į žmonių galvas įkaltos tam tikros vertybės (nesakau, kad tai gerai ar blogai), tai jie ir keliauja prie altoriaus, bet po 10 metų iš jų bus išsiskyrę beveik 50 proc. Tai statistika. Žmonės vienaip ar kitaip dauginsis, o kokiose šeimose jie gyvens, nėra didelio skirtumo. Esmė ta: kai keičiasi šeimos modelis, turi keistis ir kitų žmonių elgesys.  

– Tačiau, manau, kiekvienas šalia turi pavyzdį, kai žmonės drauge nugyvena visą gyvenimą santarvėje, ištikimybėje ir meilėje. Nejaugi tai vadintumėte iliuzija?

– Taip. Statistika teigia visai kitus dalykus. Pavyzdžiui, net 67 proc. moterų per pirmuosius dešimt santuokos metų ir 90 proc. vyrų pasuka į kairę. Tačiau atskirkime du dalykus: viena – kai esi ištikimas, o kas kita – tavęs niekas nenori, nes esi, tarkime, nepatrauklus. Todėl, kai žmonės kalba apie ištikimybę, aš dažniau susimąstau, kad jie galbūt norėjo būti ištikimi, tačiau jiems nepavyko dėl individualių priežasčių.

Tačiau tai nereiškia, kad vyrai išduoda dažniau nei moterys. Manau, kad jie tai daro vienodai. Atlikus tyrimą, buvo pabrėžta, kad moterų melo skalė didesnė, ir jos nėra linkusios prisipažinti.

Tiek vyrų, tiek moterų patrauklumas tam tikra prasme yra problema – kai sulauki daug dėmesio, tai kam kurti tuos santykius? Jeigu tavimi susidomėjo daugiau kaip 20 žmonių, kam įsipareigoti vienam?

Kitas dalykas, kai vyrai nėra ištikimi, tai daroma mažesnė žala šeimai. Pavyzdžiui, vyras neatves į namus svetimo vaiko. O kaip moterys? Po genetinių tyrimų, paaiškėjo kad vyrai augina net 15 proc. ne savo vaikų. Ir dažniausiai vyrai neatleidžia neištikimybės, nes biologiškai jiems tai yra nepriimtina.

O kodėl moterys pateisina vyrų neištikimybę kur kas dažniau? Jos užduoda jiems tik vieną klausimą „Tai rimta ar ne?“, kadangi bijo prarasti finansinius išteklius. 

Kodėl vyrai ir moterys suka į kairę? Viskas labai paprasta: moterys gerą keičia į dar geresnį, o vyrai ieško afrodiziakų. Jeigu moterims ir vyrams būtų leista elgtis laisvai, atmetus visas religines dogmas, jie elgtųsi labai panašiai. 

Taip pat skaitykite: Tyrimas: mokslininkai įvardijo į neištikimybę linkusių žmonių tipus

Tiesa ir ta, kad tiek vyrai, tiek moterys gali įsimylėti savo partnerius. Beje, vyrai myli net emocionaliau. Ką myli moteris? Vyro testosteroną, kvapą, genetinį fondą, išteklius, automobilį, kreditinę kortelę, socialinį statusą. Tai ir yra vyras. Jo tęstinumas ir jis pats – tai jo daiktai, kurie jį supa. Taip pat kaip ir moters tęstinumas – tai jos krūtinė, sėdmenys, kojos, gražūs plaukai. Mes esame tai, kas yra šalia mūsų, – mūsų daiktai. Iš kur jie atsirado? Iš mūsų norų ir poreikių. 

Ir visai natūralu, kad moteris ieško geresnio vyro arba dar geresnių. Moterys visada turi atsarginį variantą, draugų ratą. Moteriškas koketavimas ir flirtas padeda patikrinti save, ar jos dar patrauklios vyrams. Jeigu vyras nekreips į ją dėmesio, visada juk atsiras kitas. Dailiosios lyties atstovėms reikia emocijų, išteklių – intelektualių, emocinių ir kitų. 

 Vienintelis dalykas, kuris iš pradžių domina vyrą – tai išvaizda. Jeigu jam moteris nepatraukli, jis net nepradės su ja bendrauti.  

– Antropologė Helen Fisher tikina, kad esame užprogramuoti skirstytis kas ketverius metus, o visa tai susiję su pirmykščių žmonių santykių bendruomene ir modeliu. Pritartumėte?

– Tai natūralu. Kodėl 4–5 metai? Tuo metu vyksta vaiko branda ir šeimos santykiai tampa nesvarbūs, todėl juos galima nutraukti ir ieškoti kitų partnerių. Taigi, tai nėra naujiena.