Psichologė A. Mockuvienė: apie visuomenės susiskaldymą ir kaip jį įveikti

Pasak jos, kiekvienas kasdien renkamės – skaldyti ar vienyti, saugoti tik save, ar rūpintis ir aplinkiniais. Todėl pati A. Mockuvienė sako nusprendusi medikus ir jų artimuosius konsultuoti nemokamai, ir drąsina: nebijokite kreiptis pagalbos!

Karantino metu ir toliau teikiate psichologinę pagalbą, tik jau nuotoliniu būdu. Ar klientų tarpe, ir bendrai visuomenėje, pastebite padidėjusį nerimą?

Pirmosios žmonių reakcijos į karantiną labai įvairios. Pavyzdžiui, vienos mamos išsigandusios, kad teks ilgą laiką praleisti namuose su mažais vaikais ir pakelti gerokai padidėjusį darbų, pamokų ir buities krūvį, o kitos džiaugiasi, kad pagaliau gali legaliai būti namuose ir dėl to nesigraužti. Vieni labiau linkę neigti situacijos pavojingumą ir save tikina, kad „jokie virusai manęs neims“, o kitus užvaldęs nerimas, kurio šaknys gali siekti ir anksčiau patirtas traumuojančias ar didelio nesaugumo situacijas.

Plačiau žiūrint, žinoma, kad mes visi šiuo metu jaučiame nerimą, nesaugumą, neapibrėžtumą, susimąstome apie pavojų savo ir artimųjų sveikatai.

Nerimas dabar yra visiškai normali reakcija, tai pačios gamtos būdas mus apsaugoti, skatinant ieškoti neapibrėžtos situacijos sprendimo.

Pastaruoju metu visuomenėje daugėja susipriešinimo ir netgi neapykantos apraiškų. Pavyzdžiui, baisiais žodžiai palydimi tie, kurie jau prasidėjus viruso protrūkiui Italijoje, vyko ten slidinėti, arba tie, kurie dabar parskraidinami iš užsienio. Kas slypi po šiuo vis ryškėjančiu susiskaldymu?

Krizės akivaizdoje, kai apima nerimas, išgąstis ar kitos stiprios emocijos, žmonės yra linkę mąstyti primityviau – tarsi sugrįžta atgal į vaikišką ar net kūdikišką psichologiją ir pradeda pasaulį matyti tik juodai ar baltai. Taip atsiranda pasidalijimas į mes ir jie, gerieji ir blogieji, savi ir priešai, kuris gali pasireikšti įvairiuose lygmenyse: žmonės-valdžia, medikai-ligoniai, sveikieji-sergantieji. Kai šalia mūsų esantis kitas pradeda naudoti šiuos primityvesnius gynybos mechanizmus, mums taip pat iškyla pavojus juos perimti, tai yra, įkristi į tokį mąstymo būdą, kai viskas aplink ima atrodyti tik juoda arba balta. Šioje būsenose atsidurti galime visi. Tačiau svarbu prisiminti, kad nesame bejėgiai ir kiekvienas atsakome už savo žodžius ir veiksmus.

Nors negalime sukontroliuoti aplinkinių reakcijų, bet galime ir turime pasirūpinti savosiomis. Kaip tai padaryti? Siekdami kiek įmanoma išlaikyti pusiausvyrą, galime riboti neraminančią informaciją iki vieno ar dviejų kartų per dieną, galime pasirūpinti dienos ritmo išlaikymu ar realistišku planavimu, sveika mityba, fiziniu aktyvumu, meditacijomis, ryšio su artimaisiais išlaikymu – kad ir nuotoliniu būdu. Kartais tam, kad pradėtume matyti daugiau spalvų savyje ir aplink save užtenka nusiraminti. Tada ir pasaulio kinas iš juodai balto vėl tampa spalvotas. Sakyčiau, kad būtent vidinė ramybė geriausiai padeda išsilaisvinti iš primityvaus mąstymo.

Dar vienas svarbus dalykas – nors baimę jausti natūralu, bet nebūtina užsiiminėti bijojimu. Geriau daugiau savo laiko ir dėmesio skirti saugojimuisi ir ieškoti kitų prasmingų, saugių, įdomių, raminančių užsiėmimų.

Sakote, kad kitų atvirai reiškiamas priešiškumas gali ir mumyse pakurstyti pyktį, paveikti mūsų mąstymą. Kaip reikėtų nuo to apsisaugoti? Ar savo aplinkoje išgirdę piktus komentarus turėtume sureaguoti?

Svarbu suprasti, kad kai žmogus mąsto juodai-baltai, jis yra ir tam tikroje emocinėje būsenoje, iš kurios greičiausiai nebus pajėgus išgirsti logiškų argumentų ir tinkamai su jumis diskutuoti. Tuo metu jį valdo emocijos, todėl priklausomai nuo situacijos, galite arba visai nereaguoti, ar tik ramiai palinksėti galva ir paklausyti.

Gal galite pasakyti, kad suprantate, jog jam dabar tikrai labai neramu, pikta ir norisi apsisaugoti.

Visgi, jei pradėsite jį auklėti ir bandyti perkalbėti ar sakyti kitokią nuomonę, labai didelė tikimybė, kad emocinis fonas tik dar labiau įkais ir jūsų pašnekovas dar labiau užsiliepsnos. Tad pirmiausia patys stenkitės išlaikyti platesnę matymo perspektyvą.

Žinoma, kai girdime panašius pasisakymus savo aplinkoje, gali būti nelengva išlaikyti rimtį. Bet kaip lėktuvo gedimo atveju užsidėti kaukę reikia pirmiausiai sau, o tik paskui padėti šalia sėdinčiam, taip ir čia – svarbu pačiam išlaikyti vidinę ramybę ir atsiminti, kad jūs neturite pakeisti kito žmogaus nuomonės ir neprivalote jo perkalbėti. Juk žmogus gali turėti savo nuomonę, net ir tokią, kuri jums visiškai nepriimtina. Apskritai, sakyčiau, kad esama situacijų, kai nieko nedaryti yra pati geriausia išeitis. Kaip karantino metu vis girdime, kad galime išgelbėti pasaulį niekur neidami iš namų, taip ir čia – viena geriausių reakcijų gali būti nereagavimas.

Ar sakytumėte, kad mūsų visuomenė yra solidari ir vieninga, ir štai tik tokie ypatingi atvejai kaip pandemija atskirus jos narius išbalansuoja, ar visgi dabartinė skaldymosi situacija tiesiog gerai atskleidžia tiesą apie tai, kokie mes iš tikrųjų esame?

Manau, kad tiesa apie tai, kokie mes iš tikrųjų esame, yra labai prieštaringa. Mes iš tikrųjų skaldomės, ir iš tikrųjų esame vieningi. Vienu metu. Todėl labai svarbu pažinti visas savo puses tam, kad galėtume kaskart pasirinkti mažiau būti tais, kurie skaldo, o daugiau tais, kurie jungia. Kasdien kiekvienas galime ir turime rinktis – save matyti tik kaip nepriklausomą asmenį, ar visumoje su kitais.

Užsiminėme apie tuos, kurie patys laikosi karantino ir pyksta ant jo nesilaikančių. O ar galime nuspėti nesilaikančiųjų motyvus? Kodėl vis pasigirsta atvejų, kad žmonės, prašomi pakeisti savo elgesį dėl aukštos rizikos susirgti, visgi renkasi sau įprasto gyvenimo nekeisti ir nesiimti jokių apsaugos priemonių, lyg tos rizikos visai nebūtų? Ar šalia jau aptarto pykčio šiuo atveju galime kalbėti ir apie dar vieną gynybos mechanizmą – neigimą?

Vėlgi, norisi, kad būtų kuo mažiau tokio skirstymo: mes ir jie. Neigimą pastebėti galime daug kur: savyje, kituose, valstybių lygmenyje. Mums visiems nelengva suprasti ir pripažinti grėsmės mastą. Juk pripažinimas šiuo atveju gali reikšti, kad teks nerimauti, bus baisu, reikės keisti nusistovėjusius įpročius. O kai grėsmė nustumiama į šoną ir tarytum pamirštama – nuo viso to išsilaisviname.

Kalbant apie kolektyvinę psichologiją grėsmės akivaizdoje, galima išskirti du žmonių reakcijų tipus: kovok, bėk arba sustink (angl. fight / flight / freeze), arba rūpinkis ir draugauk (angl. tend-and-befriend).

Pirmasis reakcijų tipas – tai natūralus pirminis atsakas į grėsmingas situacijas. Tačiau koronaviruso sukeltos krizės metu jis nėra naudingas, nes šiuo atveju daugiau pasiekti galima kovojant ne už asmeninius, o už visuomenės interesus. Tuo tarpu kito tipo atsakas – rūpinkis ir draugauk – mus skatina stiprinti tarpasmeninius saktykius, burtis su kitais, kurti bendruomenes. Gera matyti, kad šiandien daugelis aktyviai renkasi būtent pastarojo tipo atsaką į krizę. Jis, beje, kaip ir pyktis, taip pat turi savybę aplinkinius įkvėpti prisijungti.

Visuomenė vieningai imasi padėti medikams – jūsų vadovaujamas „Depresijos gydymo centras“ taip pat ne išimtis. Prieš savaitę medikams pasiūlėte nemokamas psichologines konsultacijas, o nuo tada iniciatyva taip išsiplėtė, kad dabar vienija daugiau nei pusantro šimto psichologų ir psichoterapeutų, per platformą medo.lt teikiančių nemokamą emocinę pagalbą ne tik medikams, bet ir suaugusiems jų artimiesiems. Ar tokias vienijančias iniciatyvas matote kaip priešnuodį susipriešinimui?

Ekstremalioje situacijoje turime galimybę patikrinti ir šalia esančius, ir save – renkamės vienyti ar skaldyti?

Mums itin svarbi žinutė apie vienybę ir susitelkimą. Tikime, kad išgyventi šį iššūkių kupiną laikotarpį daug lengviau galime kartu – ir emociškai, ir dirbdami išvien dėl bendro tikslo. Krizės ne tik sulaužo, bet yra galimybė augti kiekvienam iš mūsų.

Krizinėje situacijoje žmonės pirmiausiai stengiasi susidoroti su sunkumais, į tai sutelkdami visą dėmesį, ir neretai psichologinės pagalbos kreipiasi jau krizei pasibaigus. Tuo tarpu jūs siūlote medikams laiko sau atrasti jau dabar.

Šiandien siunčiame medikams žinią, kad palaikome ir esame kartu jau dabar. Ir vėliau – taip pat būsime. Visgi krizės pasekmes neretai jaučiame dar ilgai po krizės ir žaizdoms užgydyti reikėtų atrasti laiko.

Suprantama, šiuo sudėtingu metu gali tekti pirmiausiai daryti viską, kas būtiniausia, kad krizė būtų suvaldyta.

Tačiau reikėtų nepamiršti, kad emocines pasekmes galime sumažinti ir palengvinti, jei, esant galimybei, pagalbos kreipiamės anksčiau. Neretai klientai sako, kad būtų norėję su kuo nors pasikalbėti apie tai, kaip jautėsi, tuo metu, kai viskas, kas sunkiausia, realiai vyko. Tačiau tuomet nei patys apie tai pagalvojo, nei artimieji paskatino. Tai suprantama, bet visgi žinutę apie tai, kad esame prieinami, siunčiame jau dabar.

Taip pat norime keisti medikų nuostatas psichologinės pagalbos atžvilgiu ir pabrėžti, kad ieškoti pagalbos jokiu būdu nėra silpnumo ženklas. Priešingai, tai drąsos, atvirumo ir tikro rūpesčio savimi bei tais, už kuriuos esame atsakingi, ženklas.

Medikai yra žmonės, net jeigu kartais norime jiems priskirti dievo vaidmenį gelbstint gyvybes. O kai dar su tokiais dieviškais lūkesčiais tenka dirbti sekinančioje sistemoje, kuri nepasirūpina net elementariais resursais – emocinis krūvis gali būti pernelyg didelis. Todėl norisi padrąsinti: nebijokite kreiptis pagalbos!