Psichologė Aistė Diržytė: „Patyčių problemos Lietuvoje sprendimui reikalinga nauja strategija“

– Kokia, jūsų nuomone, situacija Lietuvoje kalbant apie smurtą?

– Nors Lietuvoje įtvirtinta pagarba žmogaus teisėms, visgi visuomenėje stipriai reiškiasi įvairios prievartinio bendravimo formos. 2011 metais Lietuvoje įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimiausioje aplinkoje įstatymas, kuriuo įtvirtinta, kad smurtas yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Eglė Šekštelienė: „Vaikas patiria patyčias? Stiprinkite jo pasitikėjimą savimi“

Deja, tyrimų duomenys rodo, kad daugiau kaip 60 proc. Lietuvos gyventojų yra patyrę vieną ar kitą smurto formą. Smurto patirtis turi fiziškai, psichologiškai bei socialiai žalojantį poveikį, padidina antrinio trauminio streso tikimybę. Deja, Lietuva pirmauja Europoje pagal moksleivių patyčių, smurto ir agresijos pasireiškimo, nelaimingumo ir savižudiškų ketinimų ar veiksmų rodiklius.

– Kaip keičiasi situacija su patyčiomis Lietuvoje? Ji gerėja ar prastėja?

– Nuo 1994 m. iki 2015 m, Lietuvoje patyčių mastas žymiai sumažėjo (nuo 41,7 proc. iki 28 proc. tarp berniukų ir nuo 39,5 proc. iki 26,5 proc. tarp mergaičių).

Tačiau pagal patyčias patyrusių mergaičių skaiči, Lietuva užima pirmąją vietą Europoje, o vertinant mokinių agresijos kitų bendraamžių atžvilgiu dažnį, Lietuvos berniukai pirmauja tarp visų tirtų valstybių, remiantis Statistikos departamento ir EUROSTAT duomenimis.

– Kaip bandoma spręsti šią problemą?

– Lietuvoje patyčių problemą bandoma spręsti įvairiomis programomis, pavyzdžiui, „Zipio draugai“, „Antras žingsnis“, „Olweus“. Tačiau statistika rodo, kad problemos sprendimui reikalinga nauja strategija. Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje taip pat paplitusi ir prievartinė pozicija savęs atžvilgiu, pasireiškianti savęs niekinimu, savęs žalojimu, suicidiniais bandymais.

Aukšti smurto apraiškų mokyklose rodikliai gali reikšti, kad Lietuvos moksleiviai gyvena atjautos stokojančioje aplinkoje, formuoja destruktyvų, prievartinį santykį su savimi, kitais ir gyvenimu, o tai gali neigiamai paveikti mokymosi motyvaciją bei pasiekimų rodiklius.

Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje nurodoma, jog Lietuvoje stebima mokymosi motyvacijos stoka, išreikštas interesas, kad mokykla drauge su tėvais ugdytų kūrybiškas asmenybes, norinčias siekti naujų žinių ir tobulėti, gebančias prisiimti atsakomybę už save.

Visa tai susiję su išskirtiniais reikalavimais švietimo specialistams, nes jų asmeninės savybės, motyvacija, kūrybiškumas, noras tobulėti, gebėjimas perimti gerąją praktiką yra pagrindinis Lietuvos švietimo sėkmės garantas.

– Nuo ko tai priklauso?

– Mokinių pasiekimai, geranoriškumas, atjauta, smurto apraiškų nebuvimas, motyvacija mokytis gali priklausyti nuo procesų klasėje valdymo kokybės, o šie labai priklauso nuo švietimo darbuotojų asmenybės erudicijos, gyvenimo filosofijos, atjautos kaip nuoširdaus susirūpinimo vaiko gerove, ir svarbiausia – gebėjimų išreikšti atjautą, empatiją konkrečiu elgesiu bendraujant ir bendradarbiaujant su mokiniais.

– Jūs Lietuvoje propaguojate ir naują – neprievartinio bendravimo metodą. Papasakokite apie jį plačiau.

– Neprievartinis bendravimas yra bendravimas, kurio metu išimtinai ir kategoriškai nenaudojamas nei fizinis, nei psichologinis smurtas. Šis bendravimo metodas remiasi prielaida, jog žmonės iš prigimties nėra linkę elgtis agresyviai, tačiau tokio elgesio jie išmoksta iš kitų visuomenės narių.

Gal ir skamba labai paprastai, tarsi visiems savaime suprantamai, tačiau realybėje ne taip paprastai įgyvendinama. Įsisavinę neprievartinio bendravimo principus žmonės bendrauja kur kas efektyviau, atviriau, pagilinamas žmonių tarpusavio ryšys.

Tyrimai Norvegijoje ir kitose šalyse rodo, kad švietimo specialistai gali stokoti neprievartinio bendravimo gebėjimų, nors tai yra demokratijos, taikos pasaulyje, smurto nebuvimo mokymosi įstaigose ir visuomenės klestėjimo pagrindas.

Būtent todėl Norvegijoje prievartinio santykio su savimi ir kitais problematika sprendžiama valstybiniu lygmeniu: bendradarbiaujant mokslo ir švietimo institucijoms, Oslo universitetui ir Neprievartinio bendravimo centrui, buvo adaptuota JAV psichologo Rosenbergo Marshallo Neprievartinio bendravimo metodika (NVC, non violent communication), su kuria supažindinami Norvegijos švietimo ir ugdymo įstaigų specialistai – pradedant vaikų darželių auklėtojais ir baigiant tęstinio suaugusiųjų mokymo centrų darbuotojais.

– Koks neprievartinio bendravimo metodo efektas?

– Tokia programa užtikrina ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius rezultatus – ne tik pagerėja ugdytojų ir ugdytinių komunikacija, skatinanti mokymosi motyvaciją, tačiau taip pat formuojasi ilgalaikiai pozityvūs gyvenimo įgūdžiai. Džiugu, kad neprievartinio bendravimo metodikos, jų taikymas ugdymo procese siekiant mažinti smurtą mokyklose jau žengia pirmuosius žingsnius ir Lietuvoje.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Aistė Diržytė: „Nežvelkite į vyrus kaip voras į muses“