„Penki didžiausi žmogaus priešai tyko ne išorėje. Jie vidiniai: godumas, pyktis, prisirišimas, ego ir nesibaigiantys troškimai. Visos bėdos, problemos – dėl jų, bet šiuos priešus pamatyti ir nugalėti nėra paprasta. Gerai, jei kas nors padeda“, – sako psichologė Jurgita Bajoriūnienė.
– Jūs, Vakaruose susiformavęs žmogus, sėkmingai praktikuojanti organizacijų psichologijos specialistė, tapote indo, prie Maskvos įkūrusio ašramą ir dvasinio mokymo centrą, sekėja, skleidžiate jo žinias Lietuvoje... Kodėl?
– Dar studentaudama ėmiau galvoti: „Negi daugiau nieko nėra? Kotletai, nauji batai, pasilinksminimai, kažin kokie reikalai... Ir viskas?!“ Su grupele tokių pat ieškotojų, kaip ir aš, vieną dieną atsidūriau Dvasinio Mokytojo Šri Prakašo Dži (Shri Prakash Ji) ašrame. Tai įvyko prieš trylika metų. Per pirmą mūsų pokalbį jo paklausiau, kodėl įvairios dvasinės praktikos, kurias išmėginau, buvo lyg bangos: mane apimdavo euforija, paskui nusivylimas, vėl euforija, vėl nusivylimas... „Kol ieškai, taip būna. Kai atrandi, taip nebėra“, – šie Mokytojo žodžiai pataikė tiesiai į širdį. Jis visada taip kalba – ramiai, paprastai, kiekvienam suprantamai, bet visada apie esmę. Ateini pas jį ir kaskart pamatai save lyg veidrodyje. Taip jau susiklostė Šri Prakašo Dži gyvenimas, kad jis savo ašramą įkūrė Rusijoje. Ten, Mokytojo namuose, patenki į tokią ramybės erdvę... Čia, Lietuvoje, su bendraminčiais koordinuojame Mokytojo įkurto dvasinės kultūros centro „Shri Prakash Dham“ veiklą.
– Yra žmonių, kurie visą gyvenimą ieško to, kas jiems padėtų suprasti, kaip gyventi, kaip pajusti pilnatvę, bet taip ir neranda atsakymo. Jums pasisekė.
Mano galva, šiuolaikiniam žmogui MOKYTOJAS, kuriuo norisi sekti, būtinas!
– Mokytojas sako, kad kiekviena siela turi dvasinį vedlį. Kiekviena be išimties. Tačiau dažnai prabėga daug gyvenimų, kol siela supranta, kad jai reikia mokytojo, kol jį atpažįsta ir ima suvokti jo mokymą... Tai ir yra sielos evoliucija. Mano galva, šiuolaikiniam žmogui MOKYTOJAS, kuriuo norisi sekti, būtinas! Įmanoma pačiam išmokti vairuoti automobilį, tačiau su mokytoju tai padaroma greičiau, geriau, klaidos būna ne tokios skausmingos, nuostoliai – nepalyginamai mažesni.
– Susidariusi opinija, kad trokštantys dvasinių žinių turėtų jų semtis Rytuose arba iš rytiečių, persikėlusių į Vakarus. Tačiau streso apniktų, laimės ir prasmės nerandančių vakariečių tyko pavojus patekti į tariamų mokytojų rankas, ar ne?
– Keliskart buvau Indijoje ir mačiau ten tiek kičo, tiek netikrų mokytojų, darančių verslą... Mano galva, kai svarstoma apie šventumą, tikras dvasines žinias, pirma, nedera kalbėti apie tautybes, antra, reikia turėti omeny, kad tokių šviesuolių visame pasaulyje – vienetai. Pernai mano Mokytojas lankėsi Londone, važiavau ten ir aš. „Šitame megapolyje – milžiniška dvasinių renginių, mokyklų pasiūla, bet tikro mokytojo rasti neįmanoma!“ – kartojo daugybė žmonių, ėjusių susitikti su Mokytoju. Jis, kilęs iš brahmanų šeimos, kurios kartų kartos skleidė dvasines žinias, augo ir brendo atitinkamoje aplinkoje. Dar vaikas būdamas stebino suaugusiuosius įžvalgumu, pas jį, mažą berniuką, jogai ėjo pasikalbėti. Mums jis perteikia žinias, pasiekusias žmoniją iš tų labai senų laikų, kai dar nebuvo religijų, kurios egzistuoja dabar. Anuomet žmonės žinojo, kad yra Dievas – vienas, didis, visur esantis, galintis pasireikšti skirtingais pavidalais ir vardais. Galima sakyti, kad Sanatana dharma, arba amžinojo dvasingumo, sistema moko, kad nėra ko ginčytis, kurioje tvoros pusėje Dievas tikresnis ir teisingesnis, nes kiekvienas žmogus jį suvokia ir susitinka su juo savaip. Man tokia nuostata labai artima ir priimtina. Dvasinis Mokytojas skleidžia tas žinias, kurios bendros visoms religijoms ir yra jų tikrasis dorovinis, vertybinis pamatas.
Iš tų laikų, kuriuos minite, mus pasiekė Indijos vedos, pasakojančios apie žmonijos gyvenimo epochas. Tamsos amžius, Kali yuga, kliuvo mums. Teigiama, kad jo esmė ir trukmė vedose apibrėžta. Nori nenori susimąstai, kad išties esama nematomos, protu sunkiai suvokiamos, bet visa valdančios jėgos, kad pasaulis evoliucionuoja pagal tam tikrą seniai nustatytą tvarką...
Be Kali yuga, būna dar trys visatos ciklai. Visi keturi nuolatos keičia vienas kitą kaip metų laikai. Atėjus Satya yuga, arba Aukso amžiui, nekariaujama Dievo vardu, dominuoja aukšta dvasinė branda. Tačiau dabar – dvasios nuopuolio amžius, kai garbinamos visai kitokios vertybės. Kaip stipriai mūsų sąmonė, protas, erdvė, kurioje gyvename, užteršti, sumaterialėję, rodo kad ir tai, jog žmonėms sunkiai sekasi atlikti net paprastas dvasines praktikas. Kas yra meditacija? Tikrai ne „patogiai įsitaisau foteliuke ir pasiklausau muzikos“. Tikroji meditacija – dėmesio koncentravimas į pasirinktą objektą ir visiškai bemintė būsena, bet kiek šiuolaikinių žmonių geba ją pasiekti? Vedose pasakyta: Kali yuga laikais tinkamiausia dvasinė praktika – mantrų, kitaip tariant, energiškai stiprių žodžių ir frazių, kartojimas. „Mantra“ reiškia „tai, kas padeda valyti protą“. Jos vibracija daro poveikį karmai, kuri yra mūsų praeitų gyvenimų mintys, žodžiai ir darbai, išlikę energinių vibracijų pavidalu. Visa, ką esame pagalvoję, pasakę ir padarę, visada išlieka kaip sielos vibracija. Žmogus nesupranta: kodėl aš toks, kodėl moku, žinau tą ir aną? Kodėl piktos mintys lenda į galvą, kodėl žodžiai, kurių nenoriu sakyti, išsprūsta? Todėl, kad siela įsikūnija su visomis sukauptomis vibracijomis, o jos, arba karma, pasireiškia per tris lygmenis: mintis, žodžius ir darbus. Stiprios ir tyros mantros vibracija pajėgi sumažinti arba net sunaikinti karmos vibraciją. Štai koks tas mantros poveikis.
– Būtina mantras sakyti sanskrito kalba? O jei lietuviškai kartočiau „Dievas“, „dvasia“, „gėris“ ir pan.?
Mantros veikia visada, nepriklausomai nuo to, ar supranta žmogus, ką kartoja, ar ne. Jei supranta ir tiki tuo, ką sako, mantros poveikis bus dar stipresnis.
– Sanskrito kalbos energinės vibracijos – itin stiprios. Teigiama, kad kasdieniu, buitiniu lygmeniu ji niekada nebuvo vartojama, kad skirta tik sakraliems dalykams. Suprantu, kad lietuvį gali erzinti ir atstumti svetimos kalbos žodžiai, tačiau ką daryti, jei neturime tam tikras sąvokas apibrėžiančių savų? Dabar sakau kaip psichologė: žmonės visada turi daug žodžių nusakyti tai, ką gerai pažįsta, kas jiems artima. Šiaurėje gyvenantys lapiai sniegui pavadinti vartoja keliasdešimt žodžių, nes jis – jų kasdienybė. Kiek lietuvių kalboje žodžių, skirtų sielai? O sanskrito kalboje jų daug, nes tai kultūrai reikšminga sielos būsena, branda, įsikūnijimo etapai ir t. t. Sanskrito kalboje apskritai labai daug žodžių, susijusių su dvasiniais dalykais. Kodėl mes jų turime palyginti mažai? Manau, todėl, kad laikui bėgant daug ką pametėme, nebežinome, nebemokame... Grįžtant prie mantrų – jos veikia visada, nepriklausomai nuo to, ar supranta žmogus, ką kartoja, ar ne. Jei supranta ir tiki tuo, ką sako, mantros poveikis bus dar stipresnis. Dar vienas dalykas – labai svarbu kartoti ne bet kokias mantras, ne nusižiūrėtas kažin kokioje knygoje ar internete, o gautas iš dvasinio mokytojo. Mantrų yra visokių: nuo švelniai veikiančių iki labai stiprių, o pastarąsias galima naudoti tik laikantis griežtų taisyklių. Neišmanantis gali sau pakenkti kaip vaikas, prisiragavęs į saldainius panašių piliulių.
– Kaip apibrėžtumėte, kas yra siela?
– Prisimenate Niutono energijos tvermės dėsnį, apie kurį sužinojote kokioje penktoje klasėje? Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, ji tik keičia savo būvį. Atsakinėdama šia tema mokykloje porą kartų gavau dvejetą. O per baigiamąjį fizikos egzaminą ištraukiau bilietą būtent su klausimu apie energijos tvermės dėsnį! Bet tąkart su užduotimi susidorojau gerai. Dėsnį suvokiau, kai mirė mano senelė, – tada buvau dvyliktoje klasėje. Ją vadinau baba ir mes buvome labai artimos. Manęs šalia nebuvo, kai ji užgeso, tačiau grįžusi namo ir paėmusi savo babos ranką pajutau, kad ji dar šilta. Laikiau ją, o ji vėso, vėso, vėso... Tada ir dingtelėjo: štai kaip veikia energijos tvermės dėsnis! Raudojau, bet kartu man buvo aišku, kad tai – ne pabaiga. Kad, nors nebegalėsiu babos nieko paklausti, jos paliesti, ji yra – kažkur kitur, kažkokia kita forma... Siela – nedaloma amžina Dievo dalelė. Bet nuolat keičiasi jos buveinė – kūnas. Tik turėdama jį ir priimdama sprendimus, atlikdama veiksmus siela gali nugalėti savo silpnybes ir tobulėti, kol vėl „grįš į namus“ ir susijungs su Dievu, – toks ir yra jos uždavinys. Aš studijavau psichologiją, o šis žodis sudurtas iš dviejų: „siela“ ir „mokslas“. Tačiau sielos joje neradau. Iš tikrųjų mokytis apie sielą pradėjau tik sutikusi Mokytoją.
– Kai pasukama tokiu keliu, kaip jūsų, svarbu, kad artimiausi žmonės suprastų ir pritartų.
– Aš seniai išsiskyrusi, gyvenu su sūnumi. Kai pagalvoju apie tai, kas buvo... Kiek daug ego! Jei tada būčiau turėjusi tokių žinių, kokių gavau iš Mokytojo, mūsų šeimos gyvenimas būtų buvęs visai kitoks.