Psichologė Loreta Vaičaitytė: „Moteris kartais turi „išjungti“ pareigos jausmą ir pabūti savanaudė“

Didžiąją savo praktikos dalį skyrusi moters psichologijos studijavimui, Olandijoje rengusi moteriškos lyderystės seminarus ir konferencijas, grįžusi į Lietuvą Loreta Vaičaitytė sukūrė specialiai moterims skirtą gilią psichologinę saviugdos programą „Savo gyvenimo režisierė“.

Šio 12 šeštadienių trunkančio tęstinio saviugdos ciklo tikslas, anot jo autorės, – padėti moterims visiškai naujomis akimis pažvelgti į save, į savo karjerą, į santykius su aplinkiniais ir pačia savimi. Tai naujas būdas moterims atsikratyti jas stabdančių vidinių blokų, suvaldyti savo emocijas, atsipalaiduoti ir išmokti džiaugtis gyvenimu.

Apie tai, kokios yra pagrindinės šiuolaikinės moters problemos, ko jai trūksta iki laimės ir savęs realizavimo bei kaip sušildyti santykius šeimoje, psichologė ir lektorė L. Vaičaitytė pasakoja ir portalo Ji24.lt skaitytojoms.

– Loreta, esate giliai išstudijavusi moters psichologiją, tai kokios gi mes esame? Kokia yra toji šiuolaikinė moteris?

– Šiuolaikinė moteris yra visokia: ji labai aktyvi, daug visko norinti ir labai daug ką galinti, ji turi labai daug teisių ir pasirinkimo. Juk prisiminkime – anksčiau neturėjome teisės į turto paveldėjimą, į išsilavinimą, negalėjome dirbti ko tik panorėjusios ar galiausiai – net ir negalėjome pačios išsirinkti sau vyro.

Dabar situacija pasikeitė iš esmės. Šiuolaikinė moteris gali pasirinkti ką tik nori: ji gali rinktis profesiją, ji gali nuspręsti netekėti ir rinktis karjerą arba kaip tik – visiškai atsiduoti šeimai. Visgi ši pasirinkimų galimybė turi dvi puses – iš vienos pusės galimybė rinktis moterį išlaisvina, tačiau iš kitos pusės – tarp tų pasirinkimų ji gali ir pasimesti.

Dabar visuomenė į moterį deda labai daug lūkesčių ir reikalavimų, tad tų vaidmenų jai kasdien atsiranda vis daugiau. Anksčiau moteris privalėjo būti tik gera mama arba gera žmona, o dabar ji jau kartu dar turi būti ir gera specialistė, gera vadovė, kitaip tariant, ji turi sublizgėti ir profesinėje srityje.

Taigi, bandydama suderinti darbą ir šeimą, moteris gali patirti vidinę kovą – iš vienos pusės ją gali persekioti kaltės jausmas, kad ji per daug laiko leidžia šeimoje ir nerealizuoja savęs, kad yra tarsi paukštelis, apkarpytais sparnais. O iš kitos pusės – ji gali jaustis kalta, kad kildama karjeros laiptais ir siekdama profesinės savirealizacijos, kiek apleido savo šeimą ir vaikus.

Tik pagalvokite – mes mokame rūpintis savo grožiu, savo kūnu, tačiau tai yra tik išorė, o kas vyksta viduje?

Mano nuomone, šiandien didžiausia moterų problema yra ta, kad joms trūksta meilės sau, jos nemoka pasirūpinti savimi ir apginti savo poreikių. Tik pagalvokite – mes mokame rūpintis savo grožiu, savo kūnu, tačiau tai yra tik išorė, o kas vyksta viduje?

Kai šeimoje ir visuomenėje yra labai daug taisyklių, o mergaitėms trūksta pasitikėjimo savimi, labai dažnai išsivysto perfekcionizmas. Mano praktika rodo, kad dažniausiai tai yra būtent moterų skaudžioji vieta, jos kur kas dažniau nei vyrai visur siekia tobulumo.

O juk jo siekiant, ir išprotėti galima – neįmanoma būti ir tobula žmona, ir tobula mama, ir tobula vadove ar darbuotoja. Reikia mokėti rinktis ir susidėlioti prioritetus.

– O kaip tai padaryti ir kaip nepasiklysti tarp tų prioritetų?

– Pagrindinė mūsų visuomenės problema yra ta, kad moteris nuo pat mažens nėra mokoma, kaip gerbti ir mylėti save bei kaip savimi pasitikėti. Dėl to šiuolaikinei moteriai derėtų suprasti, kad visų pirma, ji visada turi pasirūpinti savimi.

Štai, tarkime, išėjote vakare iš darbo ir esate siaubingai pavargusi – kodėl iš karto turite važiuoti namo? Žinoma, dažnai priklausome nuo aplinkybių, nuo savo šeimos ir įvairių reikalų, bet juk galite bent keletą minučių per dieną skirti sau.

Pagrindinė mūsų visuomenės problema yra ta, kad moteris nuo pat mažens nėra mokoma, kaip gerbti ir mylėti save bei kaip savimi pasitikėti.

Galbūt tą nuovargį kaip ranka nuims trumpas pabuvimas ar pasivaikščiojimas gamtoje, kur ramiai galėsite pabūti su savo mintimis, galbūt sporto salė ar baseinas, – tai padės atsipalaiduoti nuo per dieną patirtos įtampos ir namo negrįšite tokia irzli, pikta ir neišsiliesite ant savo vyro ar vaikų.

O juk automatiškai dažniausiai taip ir vyksta – darbe išsilieti negalime, nes ten turime su visais gražiai elgtis, puikiai dirbti. Tam tikra prasme darbe, visi esame su kaukėmis ir tik grįžę namo jas nusiimame. O tada ir parodome visas per dieną sukauptas emocijas ir, galbūt to net nenorėdami, išliejame jas ant visiškai niekuo dėtų savo šeimos narių.

Reikia išmokti savyje tartum įjungti mygtuką „stop“. Nebėkite, stenkitės bent kartą per dieną sustoti ir savęs paklausti: kaip aš jaučiuosi ir ko aš noriu iš šito darbo, iš šitų santykių, iš savo vyro, iš vaikų? Kai sąmoningai užduosime sau šiuos klausimus, lavinsime intuiciją ir pradėsime ieškoti sprendimų, jei suprasime, kad kažkas netenkina.

Moterys šiuos klausimus įvairiose situacijose sau turėtų užduoti gerokai dažniau nei jos tai daro – juk mes neprivalome visuomet su visais sutikti, kartais naudinga „išjungti“ savo pareigos jausmą, pagalvoti tik apie save ir bent akimirką pabūti savanaudėmis.

Nebėkite, stenkitės bent kartą per dieną sustoti ir savęs paklausti: kaip aš jaučiuosi ir ko aš noriu iš šito darbo, iš šitų santykių, iš savo vyro, iš vaikų?

Tą patį turime daryti ir santykiuose – jeigu jie vis nesiklosto, jaučiatės nelaiminga, nuolat turite kęsti konfliktus ar priekaištus, paklauskite savęs, ar tikrai šie santykiai jums tokie reikalingi? Galbūt kur kas laimingesnė būsite be jų?

Moterims derėtų suprasti, kad tas atsižvelgimas į save, savo norų tenkinimas ir leidimas sau pailsėti daug labiau pagerintų santykius tiek šeimoje, tiek su artimais žmonėmis. Sugebėjimas mylėti save ir savimi pasirūpinti suteiktų išties daug energijos ir sveikatos.

– O ką daryti toms moterims, kurios rūpinasi ir savo šeima, ir vyru, ir dar stengiasi būti puikios darbuotojos? Juk tuomet galvoti apie save daug laiko ir nelieka...

– Nėra paprasto atsakymo, tačiau kiekvienai moteriai be išimties svarbu suprasti vieną dalyką – jei ji suvoks ir tikrai giliai įsisąmonins, kad turi būti pati sau prioritetas, tuomet ji ras būdų, kaip tą pasiekti: galbūt porai valandų per dieną pasisamdys auklę ar kažkurią dieną susitars su vyru, kad šis daugiau laiko skirtų vaikams, ar paprašys to savo ar vyro tėvų – juk neprivalome visada visko padaryti pačios. Iš esmės viskas prasideda nuo esminio klausimo, kurio beveik niekada sau neužduodame, – ko noriu aš?

Mumyse jau nuo vaikystės įdiegta „geros mergaitės“ subasmenybė – mes turime rūpintis visais aplinkui, tačiau tai darydamos, pamirštame save ir dėl to galiausiai tampame nelaimingos.

Toji „geros mergaitės“ asmenybės dalis moters psichologijoje užima nepaprastai daug vietos, kitaip tariant, tai pareigos jausmas, per kurį dažnai pamirštame savanaudiškumą.

O juk iš tiesų kiekviena esame savanaudė ir kiekviena turime savo poreikių.  Kiekviena norime, kad kažkas pasirūpintų ir mumis, bet tą mūsų savanaudiškumą dengia šitiek daug sluoksnių, jog neretai apskritai pamirštame, kad galime tokios būti.

– O jeigu taip ir neprisiminsime ar tiesiog neleisime sau būti savanaudėmis, jei taip ir nerasime laiko atsigręžti į save?

– Jei nuslopiname kažkurią savo asmenybės dalį, ji visuomet randa būdų apie save priminti, taip jau sudėliota ta mūsų psichologija – jai yra būtina pusiausvyra. O kai ši pusiausvyra pažeidžiama, prasideda įvairios ligos: migrena, nugaros skausmai, įvairūs ūminiai susirgimai. Dėl tos pažeistos pusiausvyros ganėtinai dažnai pritraukiame prie savęs ir ne tokius žmones, kurių mums reikia, arba netgi tuos, kurie mums gali stipriai pakenkti.

Dažnai įsimylim būtent tuos žmones, kuriuose yra stipriai išreikšta mūsų atstumta subasmenybė, kitaip tariant – ta mūsų asmenybės dalis, į kurią nekreipiame dėmesio arba gal net nežinome, kad ją turime. Tarkime, jei „geros mergaitės“ vaidmenį priėmusi moteris savyje yra užslopinusi net ir menkiausią agresyvumą, gali būti, kad pasąmonėje ji ir pasirinks agresyvų vyrą.

Jei „geros mergaitės“ vaidmenį priėmusi moteris savyje yra užslopinusi net ir menkiausią agresyvumą, gali būti, kad pasąmonėje ji ir pasirinks agresyvų vyrą.

Kad to išvengtų, moteriai reikia lavinti savo intuiciją, įsiklausyti į savo instinktus ir ugdyti moteriškumą, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra slopinamas. O tą intuiciją stiprinti moteris gali radusi bent kažkiek laiko pabūti vienumoje, gamtoje ar šventoje vietoje. Per tikrą, o ne apsimestinį dvasingumą taip pat galime stiprinti vidinį žinojimą.

Labai daug savo energijos iššvaistome į kairę ir į dešinę, bandydamos viską suspėti, viską išbandyti, ir švaistome tą energiją visai ne pagal savo prigimtį. O tam, kad suprastume, kokia turtinga dovana yra toji mūsų prigimtis, turime pradėti gyventi pagal savo intuiciją.

Kiekviena turime tą vidinį žinojimą ir nuojautą, ko mums iš tikrųjų reikia, tik dažnai nemokame į save tinkamai įsiklausyti arba jeigu ir įsiklausome, tai dažnai užgožiame ir nekreipiame į tą nuojautą dėmesio, nes esame išmokytos gyventi taip, kaip gyvena visi.

O kartais reikėtų išlaisvinti savo nuojautą ir priartėti prie savo prigimties, nors kartą vadovautis ne tik protu, bet ir savo giliausiais norais ir tikrais talentais – galbūt iki laimės ir visiško savęs realizavimo tik to ir trūksta?

– O kaip tokiu atveju įveikti savo baimes – juk dažnai būna taip, kad lyg ir norime tos savo intuicijos klausytis, tarsi ir žinome, kad, tarkime, tie santykiai mums nenaudingi, tačiau dėl tam tikrų priežasčių vis tiek nenorime jų nutraukti...

– Šios baimės formuojasi nuo pat vaikystės, tad jas įveikti tikrai nėra lengva, tačiau įmanoma. Moters psichologijoje yra begalė giluminių sluoksnių ir tik juos įsisąmoninusi ji gali mokytis su jais susidoroti.

Kartais į savo gyvenimą derėtų pažvelgti iš šono ir apsvarstyti, pagal kokią programą aš gyvenu: galbūt baigiau specialybę, kurią man primetė tėvai, ir dabar, dirbdama nemėgstamą darbą, aš jaučiuosi nelaiminga, o gal bijau nutraukti manęs netenkinančią santuoką, nes nenoriu likti viena?

Kiekviena turime tą vidinį žinojimą ir nuojautą, ko mums iš tikrųjų reikia, tik dažnai nemokame į save tinkamai įsiklausyti. (...) O kartais reikėtų išlaisvinti savo nuojautą ir priartėti prie savo prigimties, nors kartą vadovautis ne tik protu, bet ir savo giliausiais norais ir tikrais talentais – galbūt iki laimės ir visiško savęs realizavimo tik to ir trūksta?

Vėlgi privalome įsiklausyti į save – tai padės įgauti pasitikėjimo ir sumažins tą juntamą baimę. Žinoma, per vieną dieną ar savaitę niekas nepasikeis – reikia sau įsipareigoti ir kryptingai to siekti. Moteris visų pirma turi išmokti mylėti ir gerbti save, tik tada ji to paties galės tikėtis ir iš kitų.

– Prieš tai minėjote, kad dažna moterų problema – perfekcionizmo siekimas. Sakykite, kiek jis gali būti žalingas, o galbūt yra sričių, kur jis ir naudingas?

– Pati puikiai žinau, kas tas perfekcionizmas, kažkada ir aš visose srityse siekiau tobulumo. Manau, kad tai nėra visiška blogybė – perfekcionizmas gali būti naudingas, ypač siekiant karjeros ar gero išsilavinimo, juk tuomet moteriai nestinga nei valios, nei disciplinos ir tos energijos ji turi pakankamai. Vis tik net ir karjeroje jis naudingas tik iki tam tikro lygio.

Buvo atlikta labai daug pasaulinių mokslinių tyrimų, ir aš pati labai domėjausi, kas moterims trukdo karjeros laiptais užkopti taip aukštai, kaip tai gali padaryti vyrai. Įrodyta, kad kalbant apie karjeros siekimą, moterys nuo vyrų skiriasi tuo, jog atlikdamos tam tikrą užduotį, jos 100 proc. stengiasi tą užduotį padaryti gerai, taigi tą savo perfekcionizmą karjeroje jos panaudoja konkrečiai darbinei užduočiai.

Itin stipriai perfekcionizmas žaloja santykius, nes tokia moteris dažnai būna reikli ne tik sau, bet ir savo vyrui ar vaikams, ir galiausiai ji juose pradeda matyti tik tai, kas blogiausia.

O tuo tarpu vyrai tam tikrai užduočiai skiria 70 proc. savo laiko ir energijos, taigi jie nebando jos atlikti visiškai tobulai. Tobulumas apskritai yra labai subjektyvus ir priklauso nuo vertintojo.

Likusius 30 proc. savo darbinio laiko ir energijos vyrai skiria savęs reprezentavimui darbe: jie kuria gerus santykius su vadovu, kolegomis ir atviriau bei drąsiau reiškia savo profesines ambicijas, ko moterys, deja, dažnai nedrįsta. Nes, moterų supratimu, patys darbai turi kalbėti už save.

Vyrai, reprezentuodami save, tarsi ir giriasi, tačiau tuo pačiu jie sukuria gerą savo įvaizdį ir dažnam vadovui to ir užtenka – jis juk galbūt net neturi laiko gilintis ar domėtis, kas komandiniame darbe iš tikrųjų daugiau nuveikė. Būtent šioje vietoje moterys dažniausiai ir pralošia.

Bendraudamos moterys linkusios išklausyti, pritarti, o vyrai – labiau linkę konkuruoti, kritikuoti, pertraukti pašnekovą ir aktyviau rodyti savo laimėjimus. Toks elgesys susirinkimų metu dažnai priimamas kaip lyderystė. Vėlgi įrodyta, kad tiek vyrai, tiek moterys stereotipiškai vyrui suteikia aukštesnį statusą nei moteriai.

O štai moteris, kuri nori visiems įtikti arba turi stiprų pareigos jausmą, rizikuoja tapti „darbiniu arkliu“, kurį dažnai išnaudos.

Labai svarbus aspektas yra tai, kad moterys dažnai nemoka pasakyti „ne“ – ji priima jai nuolat kraunamus papildomus darbus ir plėšosi, bandydama visur suspėti, o vyras lengva sąžine tokių darbų atsisako ir susikoncentruoja į tai, kas svarbiausia.

Taigi, kai mumyse pradeda dominuoti perfekcionizmas, nemokame tinkamai susidėlioti savo prioritetų, gali sustoti ir kopimas karjeros laiptais.

Itin stipriai perfekcionizmas žaloja santykius, nes tokia moteris dažnai būna reikli ne tik sau, bet ir savo vyrui ar vaikams, ir galiausiai ji juose pradeda matyti tik tai, kas blogiausia: va, ir vėl jis neišnešė šiukšlių, ir vėl jis manęs neišgirdo, ir vėl jis tik televizorių žiūri ir daugiau nieko neveikia...

Kai santykiuose pradedi matyti tik neigiamus dalykus, meilė išblėsta labai greitai. Bet čia nėra moters kaltė – jei jos asmenybėje dominuoja perfekcionizmas, ji neturi kito pasirinkimo.

– O ar įmanoma jį įveikti?

– Vėlgi tai yra darbas su savimi. Ir man pačiai įveikti perfekcionizmą užtruko gan ilgai. Juk šis tobulumo siekimas, nuolatinis noras kritikuoti ir save, ir kitus mums kyla dar iš vaikystės patirčių – tai labai giliai mūsų psichologijoje įrašyta programa. Tad ir norint įveikti šiuos polinkius, teks skirti tikrai nemažai laiko, o pradėti galima kad ir nuo mažų žingsnelių – reikia bandyti elgtis taip, kaip mums neįprasta.

Dažnai santykiuose moterys daro klaidą, bandydamos būti labai stiprios, savarankiškos ir bijodamos prieš savo vyrą pasirodyti silpnos.

Pavyzdžiui, išbandykite naują pramogą, susiraskite naują pomėgį, užsiimkite dvasinėmis praktikomis, pasijuokite iš savęs. Galite kartais leisti sau verčiau pailsėti, o ne kuopti namus, stengiantis, kad jie atrodytų tobulai. Tai būtų įdomi patirtis. Arba kartais tiesiog pasielgti taip, kaip niekas iš jūsų nesitiki, net jei tai ir nėra racionalus veiksmas, bet jeigu to labai norisi, tai kodėl gi ne?

Nereikia nuolat galvoti, ką pagalvos aplinkiniai, bijoti, kad elgiatės neracionaliai, emocingai ar vengti rodyti savo silpnumą.

Dažnai santykiuose moterys daro klaidą, bandydamos būti labai stiprios, savarankiškos ir bijodamos prieš savo vyrą pasirodyti silpnos. Juk tokiuose santykiuose vyras nelabai ir ką veikti turi – jis jaučiasi nereikalingas, jei moteris viską gali padaryti pati, jei nuolat ji viską norės imti į savo rankas, ir tai labai stipriai kerta per jo vyriškumą. O juk vyrai iš tiesų labai nepasitiki savimi, nors jie labai puikiai tai maskuoja per savęs išaukštinimą.

– O ką moteriai daryti santykiuose su vyru, kad pernelyg dažnai rūpindamasi jo reikalais, ji nepamestų savęs?

– Mumyse yra įdiegta programa „gera mergaitė“ – ir dėl jos nuolat manome, kad turime pasirūpinti, jog vyrui būtų viskas gerai, kad santykiuose nebūtų konfliktų ir kad visi būtų laimingi... Deja, niekas mūsų neauklėjo, kaip pačioms būti laimingoms. Todėl dažnai daug savęs investuojame į šeimą, bet mažai gauname dividendų.

Pernelyg dažnai užgniaužiame savo poreikius, o jeigu tai ir vyksta, moterys dažniausiai to net nesuvokia. Dėl to reikia sustoti ir pažvelgti į save iš šono, pradėti save lavinti ir svarbiausia – dažniau klausyti ne tai, ką protas sako, o girdėti tai, ką sako mūsų intuicija.

Jau minėjau, kad dailiosios lyties atstovėms reikia ugdyti savyje moteriškumą, nes jei moters psichologijoje stipriai reiškiasi vyriškumas (noras konkuruoti, nurodinėti, baimė parodyti silpnumą), tą giliai pasąmonėje jaus ir vyrai.

Juk mes esame gudrios ir mokame gauti tai, ko norime. Ir nebūtinai tai reikš, kad nusileidote, tiesiog nereikėtų bijoti parodyti ir savo švelnumo – kai moteris tampa lankstesnė ir moteriškesnė, tuomet ir vyro vyriškumas išsiskleidžia: tuomet jis nori ja rūpintis, ją globoti, jai padėti.

– Visgi senus įpročius įveikti sunku. Kaip pernelyg globėjiškai moteriai atsipalaiduoti ir ištrūkti iš užburto rato – kuomet ji rūpinasi, o vyras tuo tik naudojasi? Kaip vyrą išmokyti tapti atsakingesniu?

– Tokios moters psichologijoje itin stipriai dominuoja „rūpestingos mamos“ asmenybės dalis ir dėl to ji mano, kad turi visais pasirūpinti, viską sutvarkyti ir būtinai tai turi padaryti šiandien, o ne rytoj. Kitaip tariant, tai yra perdėtas rūpestingumas ir viską ši moteris atlieka automatiškai, nes ji kaip ir neturi laisvės pasirinkti – ši programa jos psichologijoje yra labai giliai įrašyta.

Tokiai moteriai iš pradžių būna labai sunku prašyti pagalbos iš vyro, nes dažniausiai ji mano, kad viską geriausiai padarys pati, tačiau šioje vietoje reikia bandyti save įveikti. Tik svarbu tos pagalbos prašyti ne per kaltinimus ar kritiką, o gražiai ir švelniai, nes prie tokio žmonos rūpestingumo pripratusiam vyrui taip pat nebus lengva pakeisti savo įpročius.

Vis dėlto, kad nereikėtų po dešimties ar dvidešimties vedybinio gyvenimo metų iš esmės keisti savo įpročius, geriausia vaidmenimis šeimoje tinkamai pasidalinti dar santuokos ar bendro gyvenimo pradžioje.

Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad jei moteris išmoksta gražiai paprašyti ir kiek atsipalaiduoja, tuomet ir vyras tampa pareigingesnis. Patikėkite, šeima nuo to tikrai nesubyra.

Šeimoje reikia kurti artimą ryšį ir nebijoti prašyti pagalbos ar pasiguosti, kai būna sunku. Visuomet svarbu išlaikyti ir tinkamą intonaciją – nereikia liepti, reikia gražiai paprašyti. Juk jei liepsi, tai nieko ir nesulauksi, tuomet pasipils atsikalbinėjimai, priekaištai ar pasipriešinimas.

O jei gražiai paprašysite, o vėliau ir padėkosite, tuomet ir kitą kartą vyras mielai padės.

Tačiau jeigu tam tikra moters savybė nėra išugdyta, tų patarimų jai gali sakyti kiek nori, bet ji į juos nereaguos, nes automatiškai jai kils atmetimo reakcija – juk jai tai nėra įprasta. Ir ji dėl to nekalta, nes galbūt tokį patį modelį ji matė ir būdama maža – galbūt jos mama taip pat niekada neprieidavo prie savo vyro ir jo švelniai neapkabindavo...

Tai gan įprasta mūsų visuomenėje – dažnai matome ganėtinai šaltus santykius ir todėl mums atrodo, kad taip ir turi būti – bet juk nebūtinai. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad jei moteris išmoksta gražiai paprašyti ir kiek atsipalaiduoja, tuomet ir vyras tampa pareigingesnis. Patikėkite, šeima nuo to tikrai nesubyra.

– Stipri, tvirta moteris ir vienišumas. Kaip tai susiję? Ar dažnai moterys, darančios karjerą, yra nelaimingos?

– Moteris gali atsiduoti vien tik karjerai, o realizuodama save per ją, manau, moteris tikrai gali būti laiminga, net ir neturėdama šalia vyro ar šeimos. Svarbu tik tai, kad ta karjera jai tikrai būtų priimtina, kad tai, ką ji daro, plauktų iš jos asmenybės vidaus – tik tada ji galės save realizuoti.

Moteris jaučiasi nesuprasta, neįvertinta ir jai būna skaudu, nes ji juk stengiasi, daro viską dėl šeimos, o vyras, jos supratimu, nedaro nieko. O dažnai jis nedaro tiesiog todėl, kad nežino, ką reikia daryti, galbūt jis net nenutuokia, kad moteris jaučiasi nelaiminga ar neįvertinta.

Ir šioje vietoje svarbu atskirti vienatvę nuo vienišumo, juk viena būdama moteris nebūtinai jausis vieniša. Dažna moteris net ir turėdama šeimą, vyrą, būdama santuokoje ar santykiuose jausis vienišesnė nei ta, kuri šių dalykų neturi.

Taip gali būti dėl to, kad santykiuose nėra artimo ryšio, kad pora atšalusi, jie atitolę vienas nuo kito ir nesikalba apie tai, kas jiems iš tikrųjų yra svarbu. Tokiuose santykiuose moteris jaučiasi nesuprasta, neįvertinta ir jai būna skaudu, nes ji juk stengiasi, daro viską dėl šeimos, o vyras, jos supratimu, nedaro nieko.

O dažnai jis nedaro tiesiog todėl, kad nežino, ką reikia daryti, galbūt jis net nenutuokia, kad moteris jaučiasi nelaiminga ar neįvertinta. Arba jeigu ir žino, tai nesupranta, kaip tai pakeisti ir ar apskritai ji priims tą pagalbą, meilę ir rūpestį.

Stipriai ir tvirtai moteriai priimti pagalbą tikrai gali būti sunku – juk ji kažkada galbūt dar vaikystėje nesąmoningai priėmė sprendimą nebūti silpna, dėl to ji bijos parodyti partneriui savo pažeidžiamumą, neatskleis savo baimių ir lūkesčių, ir dažnai negalės sukurti artimo ryšio. Todėl stipri moteris turi didesnę tikimybę jaustis vieniša ir nelaiminga artimuose santykiuose.