Psichologė: nebijojimas verkti parodo ne silpnumą, o didelę stiprybę

Aplink vis dažniau girdžiu – „verkti nėra ko“, „ašaros nieko nepadės“, „nebūk verksnys“. Dažnai atėję į konsultaciją ir pravirkę klientai puola atsiprašinėti, kad verkia, nes gi nepatogu, kaip čia galima parodyti tokį silpnumą. Tad nenorom kyla klausimas, ar tikrai ašaros tokios nenaudingos ir gėdingos?

Niekas nemėgsta verkti. Jau nuo mažų dienų dažnai įteigiama, kad verkimas parodo silpnumą, todėl dažnai mes matome, kaip žmonėms yra sunku susitvarkyti su savo emocijomis, pripažinti, kad jiems sunku, kad jie pasiekė ribą ar net jiems reikia pagalbos.

Priežasčių, dėl ko pravirkstame, gali būti begalės. Mus kažkas įžeidė, mums liūdna, skaudu, jaučiame nusivylimą, kažkas priminė graudų įvykį, džiaugsmas veržiasi per kraštus ir panašiai. Tačiau nenoriu kalbėti apie tai, dėl ko mes verkiame. Šiandien papasakosiu, dėl ko verkti visgi yra gerai.

Kuo naudingos ašaros?

Tyrimai rodo, kad 85% moterų ir 73% vyrų išsiverkę jaučia mažesnį liūdesį ir pyktį. Jau šis faktas pasako, kad išsiverkus jaučiamasi geriau. Tačiau yra ir daugiau priežasčių, kodėl ašaros gali būti naudingos.

1. Pastebėta, kad verkimas kitų akivaizdoje padeda kurti stipresnį ryšį su tais žmonėmis. Jei jaučiatės blogai, nebijokite pasirodyti pažeidžiami artimo žmogaus akyse. Būtent tai labiau suartina žmones, leidžia jiems suprasti, kad jais pasitikite ir esate atviras.

2. Priėmus ir išreiškus savo jausmus, galima toliau judėti į priekį. Kad ir kaip norisi saugaus ir be rizikos gyvenimo, taip negali tikėtis įdomių bei smagių akimirkų, pasiekimų ir asmeninio tobulėjimo. Nors kažkas atrodo sunku, yra didelė pralaimėjimo tikimybė, nereiškia, kad nereikia stengtis ir daryti. Net ir praradus ar pralaimėjus galima stoti su tais jausmais akis į akį. Nebėkite ir nesislėpkite nuo to, ką jaučiate. Leiskite sau pabūti su tais jausmais. Juk tik susitaikius, priėmus tai, kas praėjo, galima žengti žingsnį į geresnę ateitį.

Verkimas dažnai suteikia tam tikrą palengvėjimą ir net sumažina įtampą.

3. Verkimas leidžia greičiau numalšinti kančią. Juk žymiai geriau jausti visas emocijas be baimės, nei apsimesti, kad viskas puiku ir gražu. Deja, negali amžinai bėgti ir apsimesti, kad esi laimingas ir smagus. Visos neišreikštos ir nepriimtos emocijos, ypač neigiamos, kaupiasi ir nešiotis su savimi tokį bagažą yra ne tik sunku, bet ir kenkia psichinei sveikatai. Dėl to išsiverkti, kai norisi, yra gerai. Tai problemų neišspręs, bet galbūt leis geriau jas pamatyti, suprasti ir priimti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Emocijų paleidimo instruktorius Rytis Lukoševičius: „Norite būti laimingi? Nebesinešiokite savo skausmo“

4. Verkimas padeda susitaikyti su netektimi. Prarasti artimąjį, draugą ar net augintinį yra vienas baisiausių dalykų, ką žmogus turi ištverti. Tada paprastai žodžių nepakanka. Geriausia apkabinti žmogų, kuris brangus, ir leisti sau išsiverkti.

5. Mokslininkai nustatė, kad verkimas padeda susidoroti su stresu. Kartais leidimas sau išjausti emociją padeda geriau suprasti, kas už jos slypi. Taip pat pastebėta, kad verkiant gaminasi hormonai, kurie padeda kovoti su stresu, mažina kraujospūdį ir lėtina širdies plakimą. Be to, verkimas dažnai suteikia tam tikrą palengvėjimą ir net sumažina įtampą.

6. Tyrimai rodo, kad verkiant iš organizmo pasišalina toksinai. Ne be reikalo yra posakis, kad „ašaros apvalo“. Ir, pasirodo, ne tik dvasią. Nustatyta, kad emocinio verkimo metu pasišalina streso metu pasigaminusios cheminės medžiagos, vadinamos „streso hormonais“.

7. Nebijojimas verkti parodo ne silpnumą, o didelę stiprybę. Juk verkimas yra dalis buvimo žmogumi, taip parodote, kad turite jausmus. O būtent jausmai mums padeda įsijausti, dirbti ir būti su kitais žmonėmis. Juk tik stiprios ir svarbios emocijos sukelia norą verkti. Leiskime sau pajausti, kad gyvename.

Taigi, verkti nėra blogai. Dėl to netampame silpnesni ar negebantys tvarkytis su užgriuvusiomis bėdomis. Netgi atvirkščiai. Kartais tai yra net labai naudingas ir svarbus dalykas, norint išgyventi tam tikrą džiaugsmingą, liūdną ir skaudų savo gyvenimo periodą. Tad leiskime sau jausti!

Parengė psichologė Justina Kukanauzaitė, publikuota – Psichologijos ir mokymų centras.