Psichologė pataria: ar verta surizikuoti ir stabilius santykius aukoti dėl audringo, įdomesnio romano?
Laba diena, Ramune. Su vaikinu draugauju apie metus. Santykių pradžioje jis labai manęs siekė, o aš tuo metu buvau neseniai išsiskyrusi ir jaučiausi jam gana abejinga, nes vis dar mylėjau aną. Norėjau jį greičiau pamiršti, todėl ir pradėjau susitikinėti su dabartiniu savo vaikinu. Nebuvo nieko panašaus į prieš tai jaustus jausmus, tiesiog – buvo patogu, jauku, nors nelabai įdomu.
Jis žinojo, kad jo nemyliu, bet nutarėm bendrauti toliau, pažiūrėti, ką parodys laikas. Aš labai prisirišau prie jo, ilgainiui pamilau, jaučiuosi su juo labai saugiai, stabiliai ir ramiai, paskutiniu metu pradėjome kalbėti jau ir apie šeimą... Dabar suabejojau, ar tai tikra meilė, nes neseniai susipažinau su vienu vaikinu, kuris mane labai sužavėjo. Vėl pajaučiau stiprius jausmus kaip kad tam pačiam pirmajam, trokštu su juo matytis, pažinti jį. Tas vaikinas labai patrauklus, išsilavinęs, užima rimtas pareigas.
Kad ir kaip sunku būtų sau prisipažinti, mano vaikinas niekada niekuo jam neprilygs. Šis vaikinas man labai simpatizuoja, rašo man meilės laiškus, bet aš laikausi atsargiai. Savo vaikino palikti nenoriu, nes tai būtų žiauri išdavystė, bet šis susižavėjimas man rodo, jog ir santuokoje gali kilti tokių „susižavėjimų“ ir vargu ar tada nebus noro bendrauti ne tik platoniškai. Nenoriu skaudinti savo vaikino, nes jis tiek daug padarė dėl manęs. Iš kitos pusės, negaliu nurimti ir negalvoti apie tą naująjį vaikiną. Nežinau, ką daryti – likti su savo vaikinu ir kurti šeimą ar leistis į naujus audringus, bet neužtikrintus santykius? Jolanta.
Sveika, Jolanta. Rašai, kad esi pasirinkimo situacijoje: stiprus, audringas jausmas, kuris neaišku kuo baigsis, ar ramus, jaukus, saugus ir patikimas santykis, bet viduj jaučiamas ilgesys...
Manau, tau yra svarbiausia susivokti savo jausmuose dabartiniam vaikinui. Iš tavo laiško susidaro įspūdis, jog jis tavęs „neveža“, kažko tau labai stinga jūsų ryšyje, trūksta, tu nuobodžiauji ir tarsi giliai viduje žinai, kad ne taip turi būti. Rašai, kad iš pat pradžių nebuvo susižavėjimo: jis buvo guodėjas, „kompresas“ sudaužytai širdžiai, „su juo buvo patogu“. Po to – labai prisirišai, o gal pagalvojai: „nieko geresnio nėra, tai gerai bus ir jis“? Atrodo, kad ir dabar tu nelabai žaviesi savo draugu, nesididžiuoji juo, o juk žavėjimasis, gerėjimasis kitu yra svarbi meilės dalis, galbūt dėl to tavo dėmesį ir patraukė kitas vaikinas.
Neišgirdus savo vidaus dabar, vėliau gali būti dar sunkiau. Ilgainiui turbūt pradėtum irzti, jausti nepasitenkinimą, kuris gali peraugti į neapykantą vyrui.
Kai myli, paprastai nekeli klausimo, ar tai ta tikroji meilė, tiesiog žinai tai, tiesiog myli ir tiek. Kai myli, žinai, kad su tavuoju tau yra geriausia, tavajam nė vienas neprilygsta. O meilei, kaip sakoma, neįsakysi. Taip yra dėl to, kad meilę valdo ne žmonių, o „dievų“ pasaulis. Mes negalime Erotui liepti šauti su savo strėle į tą, o ne į kitą vyrą/moterį.
Tavo draugas padėjo išgydyti sužeistą širdį, palaikė tave, išbuvo, kantriai laukė. Greičiausiai jis iš tokių žmonių, kurie neįskaudins, ir tai tave labai laiko. Ko gero, jautiesi jam labai dėkinga ir nuoširdžiai norėjai pamilti. Visgi svarbu nemeluoti sau ir sąžiningai atsakyti sau į klausimą, ar tikrai jį pamilai.
Tekėdama už savo vaikino ir susiedama su juo gyvenimą su tokia nuvertinančia jį nuostata: „jis niekada neprilygs tam žavingajam vaikinui“ ir pati nusivertini: „esu tiek teverta, tik tokių santykių, ypatingos meilės nebus“. Be to, jei tik iš dėkingumo, pagarbos, gailesčio, kaltės ar ramybės ir saugumo poreikio būsi su vaikinu, tai nebūtų sąžininga ir jo atžvilgiu. Jis taip pat vertas meilės ir trokšta būti mylimas kaip ir tu.
Tavo nuojauta, kad santuokoje tokių susižavėjimų kaip dabar gali vėl pasikartoti, greičiausiai yra teisinga. Neišgirdus savo vidaus dabar, vėliau gali būti dar sunkiau. Ilgainiui greičiausiai pradėtum irzti, jausti nepasitenkinimą, kuris gali peraugti į neapykantą vyrui. Jei sukurtum šeimą su žmogumi, kurio nemyli, o vėliau įsitrauktum į kitus santykius, įskaudintum dar daugiau žmonių.
Turbūt supranti, Jolanta, kad niekas kitas už tave negali nuspręsti, kaip tau pasielgti. Tik tu viena gali žinoti, kas tau asmeniškai svarbiausia gyvenime, santykiuose, kokios yra tavo vertybės. Nėra visuotinai teisingų sprendimų, scenarijų ar receptų, kaip turi būti. Visi mes patys gyvename savo gyvenimus, renkamės ir atsakome už pasėkmes. Taigi linkiu tau susivokti savyje ir pasijusti tikresnei. Sėkmės.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com