Psichologė pataria: Ką daryti, kad noras turėti mylimą žmogų neapakintų ir leistų suvokti realybę

Tačiau aš pati studijuoju magistrą, man tuo metu buvo sesija, be to dirbau. Laiko iš tiesų buvo maža. Draugas niekur nedirbo. Gal tai jį paskatino mane palikti prieš vestuves? Gal jį kaip vyrą žeidė tai, kad jis nedirba, o aš, kaip jis mane vadino, – karjeristė. Nesu karjeristė, tiesiog tuo metu labai reikėjo pinigų. Po išsikraustymo, jis bandė toliau susitikinėti su manimi. Sakė, gal kada nors ir ves, jei tapsiu geranoriška ir rūpinsiuosi tik buitimi. Taip pat sakė, kad nori mane turėti  kaip meilužę, kad jam reikia laisvės. Vis dažniau agresyviai mane užsipuldavo, keikdavo. Nesuprantu, kas tarp mūsų įvyko. Visą laiką mano draugas man sakydavo, kad mane labai myli... Nerandu atsakymo, kas įvyko. Ar meilė iš jo pusės buvo netikra? Elvyra.

Sveika, Elvyra. Noras turėti mylimą žmogų, sukurti su juo šeimą kartais taip apakina, kad nebematome realybės, kokia ji yra iš tikrųjų. Atrodo, kad taip atsitiko ir su tavimi.

Tavo vaikinas norėjo ne žmonos, o mamos, kuri juo tarsi kūdikiu visapusiškai rūpintųsi, jį prižiūrėtų, maitintų, besąlygiškai jam atsiduotų, skirtų visą savo dėmesį ir energiją. Galbūt net dar blogiau: jam reikia ne žmogaus, o vergės, tarnaitės, kuri būtų jam pavaldi, nieko nereikalautų ir neturėtų jokio savo gyvenimo. Draugas visiškai to nesigėdydamas tiesiai tau sako: „rūpinkis tik buitimi, būk man geranoriška, gal tada ir vesiu“. Tai visiškai nebrandaus, infantilaus, egoistiško ir manipuliuojančio žmogaus pareiškimas.

Mylintis žmogus stengiasi rūpintis kitu, galvoja apie kito žmogaus jausmus, poreikius, o ne pateikia jam priekaištų sąrašą ir iškelia nerealias sąlygas.

Iš tavo laiško susidaro įspūdis, jog bandai ieškoti kaltės savyje, lyg teisiniesi: nepadėjai vaikinui rašyti magistrinio darbo, nes pati turėjai rašyti savo darbą, negalėjai jam skirti tiek dėmesio, kiek jam reikėjo, nes tau reikėjo užsidirbti pinigų. Tarsi iš tiesų manytum, kad turėjai atsisakyti savo gyvenimo, gaminti jam karštus patiekalus, skalbti, lyg vaikinas būtų neįgalus vaikas, o ne suaugęs lygiavertis žmogus. 

Klausi manęs, gal jį kaip vyrą žeidė, kad jis nedirba, o tu dirbi. Kas gi jam trukdė eiti ir dirbti? Ar tu dėl to esi atsakinga? Ką jis pats darė, kad jaustųsi gerai, koks buvo jo paties indėlis į jūsų santykius?

Manau, vaikinas tiesiog norėjo gyventi tik savo malonumui ir patogumui, t.y. be jokių įsipareigojimų ir rūpesčių. Vargu, ar jis kada nors rimtai ketino vesti tave. Greičiausiai priartėjus realaus sprendimo momentui, susigriebė, kad jis visiškai nenori susisaistyti ir jam reikia bėgti. Vaikino elgesys po išsikraustymo dar akivaizdžiau parodo jo norą vien tenkinti savo įgeidžius ir požiūrį į tave kaip į daiktą: „noriu turėt tave kaip meilužę, man reikia laisvės“.

Ar tau dar kyla klausimų, kokia buvo jo meilė: tikra ar netikra? Tiesą sakant, meilės čia nei su žiburiu nerasi: mylintis žmogus stengiasi rūpintis kitu, galvoja apie kito žmogaus jausmus, poreikius, o ne pateikia jam priekaištų sąrašą ir iškelia nerealias sąlygas. Mylintis žmogus negalvoja, ką jis pats turėtų gauti ir nežiūri į mylimąjį kaip į savo nuosavybę. Jis pamiršta save ir padeda realizuotis mylimam žmogui.

Taigi, atsikvošėk, Elvyra. Ar šis vaikinas vertas, kad toliau dėl jo suktum galvą, ką gi tu ne taip padarei ir kas čia atsitiko? Nustok žemintis ir ieškoti priežasčių savyje. Ateis laikas, kai tu džiaugsies, kad viskas pakrypo tokia linkme, o ne taip, kaip tu norėjai. Pradėk žvelgti į save su pagarba ir meile, tuomet atsiras žmogus, kuris sugebės mylėti ir kurti lygiaverčius santykius. To tau ir linkiu.

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com