Sveiki. Nuo vaikystes, kaip ir visos mergaitės svajojau apie princus ant baltu žirgu, apie gražias vestuves, apie puošnias sukneles... Mano vaikystė nebuvo lengva. Draugų turėjau mažai, tik kieme, o bendraklasiai buvo nedraugiški. Užaugau su mama, tėvai išsiskyrė, kai man buvo 8 m. Baigiau mokykla ir pradėjau galvoti apie meilę, berniukus. Nors turėjau nemažai gerbėjų, rimtai su niekuo neprasidėdavau. Tačiau internete susipažinau su vaikinu, ilgą laiką bendravome internetu, per skaipą... Paaiškėjo, kad jis yra iš to rajono, kur gyvena mano močiutė, tai dar labiau mane pastūmėjo juo susidomėti.
Internetu bendravome apie du metus. Ir netyčia vieną kartą, paskutinę vasaros dieną susitikome parduotuvėje. Vienas kitam kritome į akį iš pirmo žvilgsnio. Kaip dabar atsimenu tą pirmąjį susitikimo vakarą. Nuo to laiko pradėjome bendrauti. Tas dienas tarytum buvome ant sparnų, visur visada buvome kartu. Gražūs žodžiai, priesaika meilėje, visa tai atrodė taip nerealu. Atrodė niekas negalėjo pamaišyti mūsų laimei, niekas negali mūsų išskirti. Jaučiausi atradusi savo princą ir nesvarbu kad jisai buvo be balto žirgo, svarbiausia kad jis yra šalia manęs. Nenorėjau paleisti jo niekada.
Tačiau kai atrodė, kad nekas negali pamaišyti mūsų laimei, man pradėjo siūlyti filmuotis laidose televizijoje. Atvirkščiai nei mano vaikinui, man tai patiko, nes tai buvo tarytum kitas gyvenimas... Pradėjome dažnai pyktis, bartis. Buvome net išsiskyrę trumpam, bet po keliu mėnesių jis vėl man pradėjo rodyti dėmesį, atrodė viskas vėl grįžta į savo vėžes, vėl busime laimingi.
Bet po kelių savaičių laimės per televiziją parodė viena laidą, kur dalyvavau aš, kuri filmuota buvo labai seniai, bet tai jį labai įsiutino. Jis mane aprėkė ir net nedavė pasiaiškinti. Maniau viskas nurims savaime, kad vėl po kelių mėnesių susitaikysime, bet deja, tai buvo viskas. Pamačiau jį su kita panele ir mano širdis suskilo į mažytes smulkias šukes.... Juk taip vienas kitą mylėjome, buvome pasiryžę viskam. Kur dingo dvejų metų meilė? Juk buvo gražūs žodžiai: „tu esi mano gyvenimo moteris“, „noriu susilaukti su tavimi vaikų“. Kur visa tai dingo? Negaliu miegoti, negaliu valgyti, mane jau išsekino visos mintis apie jį. Kiekvieną dieną užduodu sau klausimą, ar dar kada mylėsiu ką nors taip, kaip jį? Žinau, kad niekada nepatirsiu tų virpuliukų per kūną ir drugelių pilve, kaip būdavo su juo. Ir nežinau ką daryti, nes visi vyrai aplinkui atrodo niekas, palyginus su juo.... Natalija
Sveika, Natalija. Ačiū tau už išsamų laišką. Tikrai klaikiai skaudu, kai sudūžta viltys ir atrodo, kad daugiau niekam nebegalėsi jausti tokių stiprių jausmų. Tik štai, ar tikrai tai buvo meilė, ar – iliuzija, projekcijos į tą žmogų, t.y. savo fantazijų, svajonių perkėlimas į šį vaikiną?
Nuo mažumės jauteisi vieniša, atstumta, ko gero ir palikta savo tėvo, tad sunkiai prisileisdavai kitus žmones, nepasitikėjai kitais, bet siaubingai ilgėjaisi meilės, kurios visada taip trūko. Tu laukei, kad kažkas tave išgelbės, atras, išvaduos iš vienatvės ir skausmo, o vaikinas atrodė patikimas – iš to paties rajono, kur gyveno tavo močiutė – rodė tau dėmesį, sakė gražius žodžius. Taigi atsirado objektas, į kurį ir sudėjai visas savo viltis, neišsipildžiusius lūkesčius, poreikius, meilės.
Paprastai kuo labiau meilė yra demonstruojama, tuo mažiau jos yra. Tą rodo ir taip greitai atsiradusi kita mergina jo gyvenime.
Visgi ilgą laiką tai nebuvo realus ryšys, realūs santykiai, (manau, du metus trukusi „meilė“ greičiau buvo tavo didelis noras, juk santykis buvo virtualus) o šiems atsiradus, labai greitai išryškėjo to vaikino savininkiškumas, egoizmas, kuris reiškėsi pykčiu, pavydo scenomis – jis nepriėmė tavęs, kokia esi, kad tau svarbi ta veikla televizijoje, kad tau tai teikia daug džiaugsmo, atgaivos, nepalaikė tavęs, nesidžiaugė kartu su tavimi. Tu viso to lyg nenorėjai matyti, neigei realybę, pavyzdžiui, kad jis tave terorizuoja („maniau, viskas nurims savaime“), skaudina, galų gale jau vienąkart vaikinas buvo pradingęs. Juk nesijautei su juo savimi ir negalėjai jaustis rami, saugi ir patenkinta.
Manau, Natalija, tu idealizuoji šiuos santykius, apgaudinėji ir meluoji sau, kad viskas buvo taip puiku ir nuostabu, kad jautėtės labai laimingi. Ko gero tavo „gerą“ savijautą maitino tik gražūs vaikino žodžiai: „tu esi mano gyvenimo moteris“, „noriu susilaukti su tavimi vaikų“, o ne realus jo elgesys. Beje, paprastai kuo labiau meilė yra demonstruojama, tuo mažiau jos yra. Tą rodo ir taip greitai atsiradusi kita mergina jo gyvenime.
Kaip manai, kodėl būtent toks žmogus, kuris tave skaudina, negerbia, palieka, tapo tavo meilės objektu? Ką tau tai primena, kai nepaisomi tavieji poreikiai ir jausmai? Kada panašiai jauteisi? Galbūt jis savo elgesiu atitinka tą patį modelį, kuris yra tau įprastas, dėl to jauti jam tokią stiprią trauką. Iš tiesų, žmonės dažnai pasirenka panašius partnerius, kurie „pataiko“ į senas jų vaikystės žaizdas. Visgi tai yra galimybė jiems augti ir vėliau nebekartoti tų pačių scenarijų.
Tau, Natalija, labai svarbu visų pirma pamilti save, neskaudinti savęs ir neleisti to daryti kitiems, įsisąmoninti savo vaikystės traumuojančią patirtį, savo nerealistiškus lūkesčius apie princą ant balto žirgo, išmokti pačiai priimti ir pasirūpinti savimi, suvokti savo vertę. Tik tuomet galėsi mylėti ir kitą bei būti mylima. Juk negalime pasidalinti tuo, ko neturime patys. Tau pačiai reikia labai daug meilės, rūpesčio, globos, tad kol kas nesi pasirengusi iš tiesų meile grįstiems santykiams. Galbūt vertėtų susirasti vadovą, terapeutą, žmogų, kuris padėtų tau augti. Taigi ši patirtis atvėrė labai skausmingus dalykus, bet ji gali padėti tau realistiškiau žiūrėti į santykius, pamatyti savo žaizdas, mokytis meilės sau. To tau ir linkiu!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com